Vakarais Frida dažnai eidavo su draugais į naktinius barus miesto centre, o kadangi mėgo la raza kultūrą, žavėjosi cirku, gatvės teatru, kinu ir bokso varžybomis.
Jeanas van Heijenoortas, artimai susidraugavęs su Frida 1937 m., prisimena, kad „kai kada vakarais Frida, Cristina ir aš eidavome šokti į „Salon Mexico“, darbininkų klasės mėgstamą šokių salę. Aš šokdavau su Cristina. Frida žiūrėdavo“. Frida sėdėdavo ir nežymiai šypsodavo ta paslaptinga, gundančia šypsena, savo katinišku žvilgsniu smelkdamasi į siūbuojančias, besisukančias poras, prakaituotą meilikavimą, tą pliaukšėjimą, straksėjimą ir šūkčiojimą pagal liaudies muziką, įkvėpusią Aaroną Coplandą sukurti simfoninį kūrinį „El Salon Mexico“.
Nors Lupe Marin „prisimena“, kad Frida, dar mergaitė, „gėrė tekilą kaip mariačis“, kėtina, kad kaip tik tada ji pradėjo nešiotis konjako gertuvėlę– rankinėje arba paslėptą apatiniuose sijonuose. Kartais Frida įsipildavo alkoholio į kvepalų buteliuką, kurį taip staigiai išsitraukdavo iš palaidinės – tarsi norėdama pasikvėpinti – ir taip greitai maktelėdavo, kad dauguma nė nepamatydavo, ką ji daranti. Tikėta, kad „Frida gali išgerti daugiau už bet kurį vyrą“, o daktaras Eloesseris laiškuose švelniai įspėja Fridą mažinti išgeriamo alkoholio kiekį. Ji jau atsisakiusi „cocktailitos“, atsakydavo ji, ir kas dieną išgerianti tik alaus. 1938 m. ji rašė Ellai Wolfe, kuri manė, kad ji alkoholikė: „Gali pasakyti Boitui [Bertui], kad dabar elgiuosi visai protingai, nes nebegeriu tiek daug copiosas [„didžiuliai bokalai“]… tik ašarėles… konjako, tekilos ir t. t…. šitai laikau dar vienu žingsniu į išnaudojamųjų klasių išvadavimą. Gėriau, nes norėjau paskandinti širdgėlas, bet tos nelemtosios išmoko plaukti, tad dabar mane vargina padorumas ir geras elgesys!“
Frida gėrė, ir jos elgesys darėsi vis labiau „nederamas“, ne miestietiškas. Buvo įsitikinusi, kad persiėmė Meksikos liaudies manieromis, ir savo kalbą pagardindavo riebiais posakiais bei keiksmažodžiais – groserias – kurių prisiklausydavo turguje iš pelados (varguolių indėnų ir miesto valkatų). Tačiau šitaip elgėsi ne tik ji. Meksikietės menininkės ir literatės stengdavosi kalbėti kuo meksikietiškiau ir dažnai vartodavo nešvankius posakius, bet Frida tai darė kažkaip ypatingai, gyvai, kandžiai ir šmaikščiai. Kaip ir daugelio jos tėvynainių atveju, šis laukinis linksmumas ir juokas buvo išvirkščioji vienatvės, neįveikiamo skurdo bei mirties pusė: dažnai iš Fridos lūpų pasigirsdavę posakiai, kaip antai hijo de la madre chingada arba pendejo, arba cabron, dvelkdavo kažkokia tūžmastimi, tarsi juose būtų sumišęs džiaugsmas ir neviltis, jie liudijo, kad keikūnas didžiuojasi esąs meksikietis.
Grįžusi į San Angelį Frida darėsi vis svarbesnė Diego companera ir pagalbininkė. Ji nuolaidžiaudavo jam, slaugydavo sergantį, grumdavosi kartu su juo, bausdavo ir mylėjo. Jis rėmė ją, didžiavosi jos pasiekimais, gerbė jos nuomonę, mylėjo – ir toliau flirtuodavo. Tačiau vis dažniau ėmė flirtuoti ir Frida. Pasiėmusi automobilį visai dienai, važiuodavo į pasimatymą su meilužiu ar meiluže.
Fridos homoseksualumas, atsiskleidęs paskutiniaisiais studijų Nacionalinėje gimnazijoje metais ir sukrėtęs jos šeimą, vėl išryškėjo jai įžengus į bohemišką, laisvamanišką Diego pasaulį, kuriame meilės nuotykiai tarp moterų buvo įprasti ir nesmerkiami. Vyras turėjo savo casa chica,o moteris turėjo kitą moterį. Tokioje aplinkoje Frida nesigėdijo savo biseksualumo. Nesigėdijo ir Diego. Lucienne Bloch prisimena, kaip vieną sekmadienio rytą Detroite, knebinėdamas pusryčius, Diego ją apstulbino staiga parodęs į Fridą ir pasakęs: „Turbūt žinai, kad Frida homoseksuali?“ Iš jų trijų sutriko tik Lucienne. Frida tik juokėsi Diego pasakojant, kaip ji Stieglitzo galerijoje erzinusi O’Keeffe ir su ja flirtavusi ir tariant, kad jis manąs, jog „moterys yra civilizuotesnės ir jautresnės už vyrus, nes vyrai lytiniu atžvilgiu esą paprastesni“. Vyrų lyties organas yra „tik vienoje vietoje, – sakė Rivera, – o moterų – visame kūne, todėl bendra dviejų moterų patirtis kur kas ypatingesnė“.
„Frida turėjo daug draugių bei draugių lesbiečių, – prisimena Jeanas van Heijenoortas. – Lesbiškumas nedarė jos vyriškos. Ji buvo tarsi efebas – berniukiška ir kartu visiškai moteriška.“
Homoseksualumas, kaip ir visa, kas Fridos gyvenime intymu, pasirodo jos mene. Tačiau ne atvirai. Greta savimeilės ir dvilypės psichikos, į jį nurodoma dvigubuose autoportretuose, jis atsiskleidžia ir daugelyje kitų jos paveikslų – tai toks gilus juslumas, kuriame nebėra įprastinio seksualinio poliškumo, toks milžiniškas intymumo alkis, kad jam nebesvarbu lytis.
Frida, kaip ir Picasso (kuris esą sakęs, kad jo draugystės su poetu Maxu Jacobu būta tokios intensyvios, jog ši leidusi jam vaizduoti jų intymų fizinį artumą, mat Picasso norėjęs dar skvarbiau jį pažinti), ką nors pamilusi norėdavo visiškai susivienyti fiziškai. Tad 1939 m. tapydama „Du aktus miške“, Frida pavaizdavo dvi mylinčias moteris – šviesiaodę ir tamsiaodę, taip pat pavaizduotas plaukiančias ant kempinės 1938 m. sukurtame darbe
„Ką man davė vanduo“; iš tikrųjų tai gali būti Frida ir jos mylima moteris. Frida iškėlė jas už laiko, erdvės ir elgesio normų ribų ir atitvėrė tankiomis džiunglėmis, iš kur jas stebi koata (geismo simbolis); beždžionėlės uodega apsivijusi susipynusias, surizgusias šakas. Kitoje pusėje moteris riboja praraja, kurioje, tarsi šviežiai iškastame kape, iš žemės kyšo šaknys. Apsuptos tokios priešiškos aplinkos, moterys glaudžiasi viena prie kitos.
Viena sėdi; ji sergėtoja. Apsisiautusi raudona skraiste, ji atrodo kaip indėnų Madona. Pasak Dolores del Rio, kuriai šis paveikslas buvo padovanotas, „indėnė guodžia baltąją. Tamsioji moteris yra stipresnė“. Tačiau kaip tik nuo tamsiaodės raudonos skraistės krašto ant suskeldėjusios Meksikos žemės varva kraujas (simbolizuojantis moters arba jos tautos kančias).
Tiesą sakant, Rivera skatino homoseksualius Fridos santykius; esama nuomonės, kad jis taip elgėsi žinodamas, jog dėl senyvo amžiaus negali (ar nenori) patenkinti daug jaunesnės savo žmonos. Taip pat teigiama jį norėjus, kad ji būtų užimta, o pats būtų laisvas. Jeanas van Heijenoortas spėja, kad „Fridos lesbiškus nuotykius jis vertinęs kaip tam tikrą saugiklį“. Ir priduria: „Frida man nepasakojo, ar Diego patenkindavo ją lytiškai. Ji kalbėdavo apie jų santykius, bet ne apie tai. Tačiau neabejotina, kad jos seksualiniai poreikiai buvo labai dideli. Kartą ji man pasakė, kad jos požiūris į gyvenimą esąs „Mylėtis, išsimaudyti ir vėl mylėtis“. Tokia buvo jos prigimtis.“
Iš anglų kalbos vertė Goda Sodeikaitė
Hayden Herrera © 1994
kitos knygos © 2013
