Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti. / rokiskis.popo.lt archyvo nuotr.

Šiandien vienas senas draugas pasakė man nuostabią alegoriją apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti, o taip pat ir apie bandymus ją drožti. Ir kadangi jau seniai nesidalinau su jumis visokiais ekonominiais modeliais, kur viskas yra supaprastinta iki tiek, kiek galima, tai pasidalinsiu štai šiuo. Jis elementarus, bet labai gilus, viena iš grakščiausių ekonominių alegorijų, kokias esu girdėjęs.

Žodžiu, įsivaizduokime, kad mes visi esame dideliame dideliame kalėjime, kuriame sėdime. Dalis iš kalėjime esančių – tai kaliniai. Jie sudaro, sakykim, kokius nors 90% iš visų tų, kas kalėjime. Dar kokie 9% yra tie, kas prižiūrėtojai. Dar 1% yra kokia nors kalėjimo vadovybė, kuri prižiūrėjimu neužsiima.

Čia kuo puikiausias valdomos (planinės) ekonomikos modelis – yra kelios visuomenės grupės, o komandinė valdymo sistema veikia tiesiog idealiai – kaip vadovybė nuspręs, taip ir vyks. Ir liaudis (t.y., kaliniai) darys viską taip, kaip jiems nurodai, ir negalės niekaip pasipriešinti, nes jie tiktai kaliniai. O dabar pabandykime sumodeliuoti, kas vyksta, kai ir vadovybė, ir prižiūrėtojai elgiasi skirtingai.

Jei yra visaip drožiami kaliniai, neįmanoma tikėtis iš to kalėjimo kažkokių gerų rezultatų – žmonės, kurie negauna atlyginimo už darbą, o dirba tik dėl to, kad yra vergai, niekad nedirbs gerai, o priešingai – dirbs taip blogai, kaip tik įmanoma (tai, beje, dar Adam Smith pastebėjimas). Tai reikš, kad kalėjimas niekada neturės tiek pinigų, kad ir vadovybė, ir prižiūrėtojai būtų patenkinti.

Kalėjimo vadovybė aišku gali pasidaryti sau viską taip, kad pinigų turėtų labai smarkiai daugiau, nei kiti – tarkim, tesudarydami vos 1%, jie gali pasiimti sau 90% visų kalėjimo lėšų. Bet tai automatiškai reikš, kad ir kaliniai, ir prižiūrėtojai tegauna labai menką dalelę pinigų. Tokią menką, kad prižiūrėtojai gyvens tik iš bėdos, o kaliniai – išvis tragiškai. Savo ruožtu, tai vėlgi reikš, kad kalinių darbas bus kraštutinai neefektyvus, o prižiūrėtojai taip pat niekaip nesistengs to darbo pagerinti.

Dabar pažiūrėkime į paskutinę reikalo dalį: ar išties kalėjimo vadovybei bus bent kažkoks malonumas tokiame kalėjime gyventi? Aplinkui vien perkarę iš bado kaliniai, kurie yra paprasčiausiai pavojingi, nes visi yra pikti ir išalkę, o prižiūrėtojai – tegul ir neišalkę, bet irgi pikti, ir nieko gero daryti nenori. Ir kas baisiausia – dėl mažo našumo kalėjimas uždirba tiek mažai pinigų, kad nors ir pasiimdama 90%, vadovybė visvien negali turėti pinigų pakankamai.

Čia verta pagalvoti apie tai, koks yra kalinio darbo našumas ir kodėl jis gaunasi toksai mažas. O tai labai paprasta: kalinys tėra darbuotojas kokiai nors akmenų skaldyklai, t.y., tinka tiktai pačiam prasčiausiam, absoliučiai jokios kvalifikacijos nereikalaujančiam darbui. O jokio kvalifikuoto darbo jis nenori ir bet kokį kvalifikuotą darbą sabotuoja dėl dviejų priežasčių: viena vertus, jis nesuinteresuotas, o antra vertus, kuo darbas yra sudėtingesnis, tuo lengviau jį sabotuoti. O kokia prasmė kaliniui dirbti, jei už darbą jis tik lazdų kupron gaus? Taigi, našumo minimizacija, žinote.

Kita vertus, galime panagrinėti ir kitus variantus – pvz., jei nurėžtume pajamas nuo vadovybės ir padarytume jas lygias, vargu ar gautųsi koks nors prasmingas rezultatas – greičiau jau viskas pavirstų į visišką suirutę. O jei pabandytume per daug smarkiai nurėžti prižiūrėtojų atlyginimus, tai irgi tegautume korupciją.

Kita vertus, jei kalėjime sąlygos pagerinamos ir su kaliniais pradedama elgtis kaip su žmonėmis, leidžiama jiems patiems spręsti, ką ir kaip dirbtis, kaip organizuotis, etc., o kartu vadovybė ir prižiūrėtojai imasi organizavimo dėl bendros gerovės – darbo našumą galima padidinti net ne keleriopai, o dešimtis ir šimtus kartų (taip, tai realūs finansinio pralaidumo skirtumai tarp vergiško ir efektyvaus darbo). Panašia linkme pokyčiai pradeda vykti ir prižiūrėtojų darbą keičiant taip, kad jie turėtų bendrus tikslus ir su vadovybe, ir su kaliniais, o ne šiaip būtų kokie nors, prižiūrėtojai ir viskas. O ir su vadovybe – ji irgi turi būti vadovybė, o ne šiaip kažkoks priedėlis.

Tai automatiškai reiškia ir kardinaliai pakilusias kalėjimo pajamas, ir kardinaliai pakilusį pajamų lygį pas tuos, kas yra kalėjimo vadovybėje, ir kardinaliai pagerėjusį prižiūrėtojų gyvenimą, ir taip toliau. Ir galų gale, jei pragyvenimas ir asmeninės laisvės pakyla pakankamai (t.y., prižiūrėtojai tampa nebe prižiūrėtojais, o kaliniai – nebe kaliniais), gali paaiškėti, kad žmonės iš to kalėjimo ne tik nenori bėgti, bet netgi veržiasi į jį iš kitur. T.y., kalėjimas tampa nebe kalėjimu.

Aišku, surasti balansą, kur visi išloštų daugiausiai, labai sunku. Paprasčiau yra pasakyti, kad kaliniai blogi ir dirba prastai. Arba prižiūrėtojai nesusitvarko su darbu. Arba šiaip niekas prekių neperka. Arba dar kažką. Tačiau jei norime išspręsti problemas, reikia žiūrėti į visą sistemą holistiškai: kalėjimas yra pati neefektyviausia sistema.

Norime kažką gerinti – reikia šalinti bet kokius kalėjimiškumo požymius, o į sistemą žvelgti kaip į visumą: ne paskira jos dalis, o visa sistema nustato, koks bus galutinis rezultatas.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: