Skaitytojus pasiekė nepaprasta istorija, pavadinimu „Paukščių mergaitė“, kuria Jūsų knygų lentynas papuoš leidykla manoknyga.lt. Knyga skirta 10–16 metų amžiaus jaunimui.
Knyga, kuri gelbėja gyvybes
Paslaptys, meilė ir žmogžudystė – neįprasta ir kontraversiška kombinacija tokio ankstyvo amžiaus skaitytojams, tačiau leidykla tvirtina, kad knygoje nėra žiauraus turinio ar vaikams skaityti uždraustų scenų, atvirkščiai – knyga išleista kaip prevencinė priemonė, kuri gali „gelbėti gyvybes“.
„Kaip knyga gali apsaugoti?“ – ko gero, to savęs mintyse paklaustų kiekvienas skaitytojas. Leidyklos atstovė, Emilija Ferevičiūtė, teigia, kad: „Annabel Pitcher „Paukščių mergaitėje“ pasakojama Alisos istorija. Alisa turi didelę paslaptį, kurios neįšdrista atskleisti nė vienam suaugusiajam, mat, jai atrodo, kad tai, ką ji padarė yra neatleistina. Tai pastūmėja mergaitę imtis drastiškų veiksmų. Ar tai ko nors neprimena? Spaudoje ir televizijoje dažnai mirga paauglių, kurie galbūt irgi jautėsi kaip Alisa, tačiau bijojo apie tai papasakoti, portretai. Neretai net nesusimąstome, kiek daug jie nesupranta apie suaugusiųjų pasaulį ir kaip dažnai galvoja, kad liks savo artimųjų nesuprasti: dėl šios priežasties jaunimas vengia dalintis savo jausmais ir išgyvenimais. Tai knyga, kuri griauna šią „sieną“, moko vaikus, kad nėra situacijų be išeities, kad jie visuomet ras atramą ir supratimą savo šeimoje. Neveltui ant knygos viršelio rasite dvi anotacijas – vieną vaikams, kitą tėveliams. Atvirumas šeimoje turi būti palaikomas abiejų pusių“.
Nėra, ko bijoti arba svarbiausia šeimoje yra kalbėtis
Knygos herojė Alisa turi siaubingą paslaptį, kuri slegia penkiolikmetę, todėl ji pasirenka neįprastą klausytoją, kuriam pasakoja savo istoriją. Leidykla neatskleidžia, kas yra šis paslaptingas klausytojas, tačiau drąsina visus jaunuosius skaitytojus: „Jeigu būsi pakankamai drąsus, Alisa savo istoriją papasakos ir tau.“. Meistriškai ne viena literatūrine premija už vaikams ir jaunimui skirtas knygas apdovanotos autorės A. Pitcher plunksnos nugludinta istorija, neleis skaitytojams nuobodžiauti – autorė knygoje supina intrigą, humorą, veiksmą ir visų svarbiausia – žinutę, kuri gali padėti ne vienai šeimai iš naujo atrasti vieniems kitus. „Svarbiausia bendrauti, – teigia E. Ferevičiūtė, – sunku nepastebėti, kokios problemos atsiranda tobulėjant šių dienų technologijoms – bendravimas kinta, viską užgožia internetas ir socialinės medijos. Kiek iš Jūsų vakarieniaujate su vaikais prie vieno stalo? Kiek Jūsų vaikų po vakarienės užsidaro savo kambariuose su kompiuteriais ir kitais „išmaniaisiais“ prietaisais? Ar daug vieni apie kitus žinote? Bendravimo naudą adresuojame ir kitoje savo šių metų naujienoje, psichologės R. Bailey knygoje „Sumanūs tėvai – saugūs vaikai“, kuri yra tikras atradimas tėvams, siekiantiems užauginti vaikus, mokančius tinkamai elgtis pavojingose situacijose, nebijančius būti savimi bei dalintis savo jausmais su artimaisiais. To moko ir knygos „Paukščių mergaitė“ herojė Alisa.“.
***
Muzika name ėmė skambėti garsiau. Žmonės plūdo link jo: porelė, susikibusi už rankų, du vaikinai languotais marškiniais ir mergina marga suknele iš vyresnės klasės. Mano kojos drebėjo. Tėtis buvo kažkur toli savo mintyse, o vakarėlis vyko visai čia pat, priešais mane, ir aš nenorėjau būti nemandagi, bet laikrodis tiksėjo, tiksėjo, tiksėjo. Kai jau praėjo pakankamai sekundžių, prieš nueidama aš įkišau galvą į automobilį ir pakštelėjau tėčiui į skruostą svarstydama, kokią muziką senelis mėgo ir kaip atrodė šokdamas, kai jo kūnas dar buvo toks jaunas kaip mano.
Tik todėl, kad galėjau, tik todėl, kad nebuvau sustingusi ar silpna ir netūnojau ligoninėje po insulto, aš paspartinau žingsnį, dėkinga už savo veikiančias galūnes, judančius sąnarius ir faktą, kad nesu sena. Kai pasiekiau namą, mano širdis smarkiai plakė. Paradinės durys buvo atviros, žmonės laisvai ėjo vidun. Prie vartų stabtelėjau, suimdama visus balionus ir nustumdama į vieną pusę. Garbės žodis, čia vėrėsi visiškai kitas pasaulis, o ne koridorius su senu mėlynu kilimu. Mano pilve skraidė drugeliai, dilgčiojo adrenalinas ir jaučiausi jauna, pone Harisai, iš tikrųjų jauna, tai buvo taip ypatinga. Pasimėgavusi ta akimirka, nuskubėjau sodo taku, vengdama plyšių tarp plytelių.
– Žingsniuoji akmenimis per sraunią upę? Ar šokinėji per kliūtis Olimpinėse? – Vaikinas, kurio nepažinojau, sėdėjo ant suoliuko priekiniame sode ir spoksojo tiesiai į mane. Rudos akys. Netvarkingi šviesūs plaukai, atrodę taip, lyg dar niekada nebūtų šukuoti. Pakankamai aukštas. Liesas. Raumeningos rankos, sukryžiuotos ant krūtinės. – Ką būtent įsivaizduoji? – Jis perrėkė muziką, rodydamas į plyšius tarp plytelių.
Gūžtelėjau pečiais.
– Nieko. Aš prietaringa. Jei užlipsi ant plyšio, įvyks nelaimė, tiesa?
Vaikinas nusisuko.
– Koks nusivylimas.
– Nusivylimas?
– Maniau, čia kažkoks žaidimas.
– Galiu ką nors pažaisti, jei nori, kad pažaisčiau, – atsakiau. Mano balsas mane nustebino. Pasitikintis. Net koketiškas. Visiškai naujas skambesys.
Vaikinas vėl atsisuko, šįkart susidomėjęs.
– Gerai… Štai klausimas. Jei tie plyšiai būtų kažkas pavojingo, kas tai būtų?
Akimirką susimąsčiau, kai trys merginos įsvirduliavo į vakarėlį ir pašaipiai nužvelgė mano aprangą.
– Pelių spąstai, – atsakiau, bandydama jas ignoruoti.
– Pelių spąstai? Gali sugalvoti bet kokią fantaziją, ką tik nori visame pasaulyje, o išsirenki pelių spąstus?
– Taip, na…
– Ne aligatoriai ar gilios juodos duobės, pilnos gyvačių apačioje. Mažyčiai pelių spąstai, kuriuose prie spaustuko prikibę čederio sūrio gabaliukai.
Žengiau žingsnį arčiau, tada dar vieną, pasimėgaudama.
– Kas sakė, kad tie pelių spąstai mažyčiai? – Batų kraštais pabaksnojau plyšius. – Gal jie milžiniški, su nuodingu sūriu ir smaigaliais, galinčiais sudraskyti mano kojų pirštus į skutelius.
– Argi?
Aš sudvejojau. Tada nusišypsojau.
– Ne. Tai mažyčiai pelių spąstai, kuriuose prie spaustuko prikibę čederio sūrio gabaliukai.
Kažkas virš mūsų galvų įskrido į medį ir suūkė.
– Pelėda! – sušukau.
Vaikinas papurtė galvą.
– Štai tu ir vėl…
– Ką ir vėl?
Jis atsiduso ir atsistojo. Jo pečiai buvo platūs, tarsi būtų galėję pakelti viso pasaulio svorį ar bent jau gerokai panešioti mane ant savo nugaros. Jis dėvėjo nublukusius mėlynus džinsus ir juodus marškinėlius, kurie kabėjo kaip maišas. Jis įdėjo dar mažiau pastangų nei aš. Staiga pasirodė, kad mano bekulniai pakilę dešimt centimetrų nuo žemės.
– Ar matai tą paukštį? – paklausė, pridėdamas delną virš akių ir įsistebeilydamas į lapus.
– Na, ne, bet…
– Tai iš kur žinai, kad ten pelėda? Ten galėjo būti vaiduoklis.
– Ten ne vaiduoklis.
Vaikinas žengė link manęs, man užgniaužė kvapą.
– Bet iš kur tu tai žinai? Ten galėjo būti dvasia, kuri…
– Žinau, kad ten pelėda, iš jos ūkimo, – įsiterpiau. Paukštis vėl suūkė, pačiu laiku. Iškėliau pirštą. – Girdi? Tai mažos pelėdos šūksnis. Poravimosi šūksnis, tiesą sakant.
Vaikinas pakėlė antakį. Aš jį nustebinau.
– Poravimosi šūksnis, sakai? – Jo akys spindėjo, aš jaučiausi triumfuojanti. – Papasakok man plačiau apie šią įsimylėjusią mažą pelėdą.
– Na, tai viena labiausiai paplitusių rūšių Britanijoje. Ir ji plunksnuota. Akivaizdu. Bet plunksnos labai gražios, tarsi dėmėtos, rudai baltos. Jos galva didelė, kojos ilgos, akys gelsvos,– tęsiau, įsijautusi į temą. – Ir jos skraido lyg šokinėdamos, taip banguojančiai, panašiai kaip geniai, ir… – Vaikinas pradėjo juoktis.
