…šis romanas kviečia į nuostabią kelionę, kupiną komizmo, aistros, paslapčių ir žvilgsnių į Turkijos praeitį. (The Independent)
Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, dvylikos knygų autorė, gyvenanti Stambule ir Londone. Jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jos knygos – „Stambulo pavainikė“ ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului, pasakojimas apie namą, kuris yra ir viso miesto metafora: matęs klestėjimo laikus, kadaise buvęs prabangus, o dabar – apšiuręs, tačiau kupinas istorijų ir gyvybės. Čia Stambulo praeitis susipina su „Ledinukų rūmų“ gyventojų istorijomis, čia miestas iškyla kaip mistikos, tikėjimo ir naujovių katilas.
Buvusių kapinių vietoje stovintis namas Stambulo centre, kurį rusų generolas kadaise pastatė savo žmonai, dabar glaudžia dešimt nepaprastai skirtingų šeimų. Dvyniai kirpėjai, profesorius, namų šeimininkė, spoksanti muilo operas, nevykėlis studentas, lengvai kvaištelėjusi Madam Tetulė, senelis, šiurpinantis du savo anūkus baisiomis istorijomis, bevardis pasakotojas ir jo meilužė – visų jų likimai susiraizgę po Ledinukų namų stogu tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos. Komizmas ir tragedijos, praeitis, dabartis, ateitis – viskas šiame romane supinta į vieną spalvomis žaižaruojantį pasakojimą; namo gyventojų istorijos, juokingos, keistos, pamokančios ir jaudinančios – jos neįtikėtinos ir drauge realios. Tikros kaip ir… keistos namo gyventojų šiukšlių vagystės. Ir namą vis gausiau užplūstantys tarakonai. Ir kitos namo paslaptys. Ir visa tai keisčiausiu būdu virsta sielų kelione į tiesą, kaip įmanoma tik Elif Shafak knygose.
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, „Tyto alba“
Butas Nr. 1
Musa, Merjem ir Mahometas
Nuolat žvilgčiodama į duris ir laukdama pareiti netrukus turinčio Mahometo, Merjem susiėmė putliomis rankomis už išsipūtusio pilvo ir giliai atsiduso. Tądien jai šiaip ne taip ir vėl pavyko išsiųsti sūnų į mokyklą, bet Dievas žino, koks jisai bus, kai sugrįš. Iš pradžių Mahometas kuo smulkiausiai išpasakodavo visus mokykloje nutikusius dalykus, tiek malonius, tiek ir nelabai. Tačiau laikui bėgant pasidarė tikrų tikriausias tylenis. Bet net jei sūnus nė žodžiu neišsitardavo, Merjem vis tiek viską suprasdavo iš neramių jo akių, įplyšusių mokyklinio kostiumo siūlių, ištrūkusių sagų arba nubrozdintų rankų. Kuo toliau, tuo smarkiau ji nerimavo. Mintis, kad kažkas, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs, gali mušti jos sūnų, moterį tiesiog žudė – juk iki šiol jos sūnus net iš tėvo nėra gavęs nė sprigto. Tiktai Merjem, ji vienintelė kelis kartus jam pliaukštelėjo, te atleidžia jai už tai Alachas. Tiesa, retkarčiais ji jam dar ir įgnybia, bet tai jau visai kas kita. Tiesą sakant, nuo tada, kai suprato, kad kažkas jos sūnui vis aplamdo šonus, nustojo taikiusi net ir šią menkutę drausminančią priemonę. Vos ėmus įsivaizduoti, kaip kiti vaikai be jokio gailesčio peria jos sūnui kailį, tuojau užvirdavo kraujas. Iš pradžių kurį laiką dar manė, kad veikiausiai tai nieko rimto – paprasčiausi vaikiški apsistumdymai, ir tiek. Tačiau ėjo savaitės, ėjo mėnesiai, o niekas į gera nesikeitė. Labiausiai Merjem siutino net ne tai, kad jos sūnų skriaudžia jo bendraamžiai, o tai, kad pamažu jis vis labiau susitaiko su tokia savo dalia.
Sunkiai pajėgė suprasti, kodėl Mahometą be paliovos šitaip uja. Galbūt dėl to, kad jis kiemsargio sūnus? Bet išklausinėjusi netoliese gyvenantį ir tokį pat darbą dirbantį giminaitį, sužinojo, kad jo vaikai mokykloje tokių baisybių nepatiria. Tada dėl ko? Juk už kitus vaikus jos sūnus nei storesnis, nei bjauresnis, nei kvailesnis, tai kodėl tuomet jis nevalioja atsikirsti šiems nedorėliams? Liūdnai pažvelgė sau į išsipūtusį pilvą. Atsakymas buvo tiesiai priešais nosį ir ji kuo puikiausiai jį žinojo – viskas per Musą. Obuolys nuo obels toli nerieda, kaip sakoma. Mahometas buvo tikras savo tėvo sūnus, begėdiškai nuolaidus ir romus. Iš motinos neperėmė nė kruopelytės jos įstabių matmenų, buvo baisiausiai smulkutis, visiškai nedidukas. Metai iš metų ji kone jėga penėjo berniūkštį penkiskart per dieną, kiekvieną rytą priversdavo suvalgyti po minkštą virtą kiaušinį, bet viskas ėjo perniek. Vaikas nė kiek nestambėjo ir netįso aukštyn, maža to, ir toliau atrodė bent dvejais metais jaunesnis už savo bendraamžius. Tikra tiesa, tvirtu stotu Mahometas niekad nepasižymėjo, tačiau pradėjęs lankyti mokyklą netgi dar labiau susitraukė ir nuo to laiko kasdien, regis, vis skaudžiau, skaudžiau ir skaudžiau atsitrenkdavo į kitų vaikų jam rodomos paniekos sieną.
Užsivilkęs dydžiu didesnę mokyklinę uniformą, kuri tokia buvo pasiūta tam, kad kuo ilgiau galėtų ją dėvėti, ir ant pečių užsivertęs milžinišką kuprinę, tiesiog akyse susitraukdavo ir visi, kas jį taip atrodantį pamatydavo, puldavo priekaištauti Merjem, esą ši turėjusi palaukti dar metus ir tiktai tada vaiką siųsti į mokyklą. Greta bendraamžių Mahometo menkumas dar akivaizdžiau išryškėdavo, lyg po didinamuoju stiklu. Jis buvo smulkiausias ir mažiausias ne tik savo klasėje, bet ir visoje mokykloje. Jei tai būtų buvusi vienintelė problema, Merjem iš jos tikrai nedarytų tokios tragedijos. Kiek aplopiusi ligtolinį savo įsivaizdavimą ir toliau tiesiog tikėtųsi, kad jos sūnus užaugs tvirtas kaip ąžuolas ir įspūdingas kaip sultono luotas, toks, kuris nesunkiai galėtų iš akmens išgręžti vandenį arba vienu vieninteliu antakio krustelėjimu priversti visus nedraugus tirtėti iš baimės, bet kartu bus nepaprastai švelnus ir rūpestingas savo tuomet jau spėjusiai pasenti motinai. Nepaisant Merjem svajų, Mahometas pasirodė esąs tikras savo tėvo sūnus ne tik fiziniais duomenimis, bet ir įpročiais – kuo toliau, tuo tai darėsi akivaizdžiau. Nors nuo lopšio iki mokyklos buvo stačiai prilipęs prie mamos, o šalia tėvo vien tik giliai miegodavo arba snūduriuodavo, kad ir kaip būtų keista, vos atjunkytas nuo jos sterblės, akimoju tapo toks pat kaip tėvas. Būtent tai labiausiai ir kėlė nerimą Merjem. Šiaip ar taip, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad ir stogą virš galvos, ir prasimaitinti leidžiantį darbą Musa turi ne kieno kito, o jos dėka. Tiktai dėl to jis ligi šiol ir sugebėjo išsilaikyti ant kojų, kad visiškai atsidavė savo žmonai. Kas, jei jo sūnui taip nepasiseks? Tokiu atveju Stambule jis tiesiog neišgyvens. Šis miestas jam kailį pers kur kas smarkiau, nei dabar tai daro jo bendraamžiai.
Užsigalvojusi Merjem sugriežė dantimis. Dabar tai darydavo retai, tik iš tiesų pametusi galvą arba susipainiojusi. Bet vaikystėje užmigusi jais grieždavo taip smarkiai, kad išbudindavo visus namus. Tuo metu dar buvo gyva jos prosenelė. Gyva ir tokia sena, kad išsekęs jos kūnas jau buvo visiškai atsikratęs dviejų pagrindinių ydų: baimės ir skubėjimo. Kartą senutė pasisodino Merjem šalia ir perspėjo, kad dantimis ši nustos griežti tiktai tada, kai išmoks būti kantri. Antraip ji savo artimiesiems neduos miegoti ne tik šiandien, bet ir ateityje, ir gyvenime apskritai nieko gero nepasieks. Norėdamas išmokti kantrybės, turi išmokti prikimšti „kantrybės maišą“. Pasigaminti jį visai nesudėtinga: reikia susirasti paprastą tuščią maišą, pririšti jo kraštą prie lazdos galo ir iškelti aukštyn tarsi vėliavą. Merjem, tuo metu ne ką vyresnė nei dabar jos sūnus, atidžiai išklausiusi šio patarimo tuojau lyg įgelta šoko į kiemą, užsikorė ant anglių sandėliuko stogo ir vargais negalais virš jo iškėlė prie šluotos pririštą tuščią maišą. Pučiantis vėjas turėjo pamažu prinešti visko į šį maišą ir taip laikui bėgant jį pripildyti. Mergaitei liko tik vienas vienintelis dalykas – laukti ir daugiau nieko nedaryti, tik laukiant šiukštu nepamiršti, ko ji vis dėlto laukia. Kaip tik tai ir buvo vadinama „kantrybe“.
Tačiau tuo laiku Merjem buvo ne tik baisiausiai nekantri, bet dar ir itin impulsyvi. Kaskart, kai susidurdavo su kokiu nors iššūkiu, padarydavo viską, kas tik nuo jos priklausydavo, kad jį įveiktų. „Kantrybės maišas“ negalėjo būti jokia išimtis. Tad nenuostabu, kad ateinančias dienas vos pakirdusi iš miegų pirmiausia puldavo tikrinti maišo, bet kiekvieną kartą nuo kopėčių nulipdavo nusivylusi. Našta nieko nedaryti mergaitei pasirodė esanti tokia nepakeliama, kad kiekvieną naktį sapnuose ji pradėjo nešioti kibirus su žemėmis ir kimšti jomis vieną maišą po kito. Kadangi šitaip plušėjo, tai ir dantimis ėmė griežti kur kas smarkiau negu paprastai, tokiu būdu visiems namiškiams naktys virto tikrų tikriausiu košmaru. Prosenelė krimtosi, močiutė glumo, mama niršo. Visos trys nesiliovė minėjusios pranašo vardu Ejupas.
– Gerai, aš palauksiu, bet ar ilgai dar liko laukti? – parūpo Merjem.
– Kol maišas prisipildys, – pareiškė prosenelė.
– Kol ateis laikas, – suniurnėjo senelė.
– Kol ateis laikas ir maišas prisipildys, – nukirto mama.
Per tą laiką jos tėtis, kuriam keturios moterų kartos namuose ir visa ši niekur nevedanti erzelynė dėl „kantrybės maišo“ jau buvo spėjusios įsiėsti iki gyvo kaulo, medines kopėčias nukėlė ir paguldė apačioje. Vis dėlto Merjem tiesiog negalėjo taip paprastai „laukti ir nieko nedaryti“ – neužlipusi į viršų ir nepatikrinusi maišo iškentė vos dvi savaites. Būtent po dviejų savaičių, kai namuose nieko nebuvo, mergaitė ištempė į kiemą virtuvės stalą, užkėlė ant jo kėdę ir nuo šios stryktelėjusi ant anglių sandėliuko stogo įkišo galvą į „kantrybės maišą“. Štai tada ji ir pamatė rezultatus to, kas buvo vadinta kantrybe: sudžiūvę lapai, dygliuotos šakelės, visokios žagarų atplaišos ir du negyvi drugeliai… Toks tatai, pasirodo, atlygis už ištvermę: arba sauja sausų žabų, arba mirtinos pranašo Ejupo žaizdos…
Ir viskas. Nuo tos dienos į maišą ji daugiau nė nežvilgtelėjo ir niekada apie jį nebemąstė. Tegu ramiai laukia kiti – tai ne jai. Jeigu būtų turėjusi kantrybės, nebūtų tekėjusi už Musos, bet laukusi, kol šauniausias iš jos mergintojų Isa grįš iš Stambulo. Bet, užuot laukusi „nežinia kada“ parvyksiančio Isos, nusprendė apsigyventi Stambule – todėl susituokė su Musa ir po vestuvių abu persikraustė į sostinę. Deja, įsikūrus mieste reikalai susiklostė toli gražu ne taip, kaip moteris tikėjosi. Supratusi, kad Musa paprasčiausiai nepajėgia ir veikiausiai niekada nepajėgs pritapti prie Stambulo, Merjem po daugybės metų staiga prisiminė savo prosenelės „kantrybės maišą“. Na jau ne, ji tikrai nelauks, kol vėjas pripildys šį maišą, Musa subręs ir gyvenimas atneš porą negyvų drugelių ar kelis sausus žabus. Ji pati imsis atsakomybės už jųdviejų likimą. Toks žmonos uolumas, veiklumas ir valia kuo toliau, tuo labiau šiurpino Musą, vertė jį vis didesniu kinkadrebiu, stuobriu ir paniurėliu. Tokiu būdu, atsidūrę Stambule, Musa ir Merjem ilgainiui tapo dviem skirtingomis jūromis – visai kaip Bosforo sąsiaurio jungiami vandenys. Šis jų charakterių kontrastas netruko dar labiau išryškinti ir išvaizdos skirtumus. Per paskesnius metus Merjem, dar nuo paauglystės pasižymėjusi ūgiu ir stambiais kaulais, su kiekviena diena priaugdavo vis daugiau svorio, o Musa vien tik traukėsi ir traukėsi, tarsi per aukštoje temperatūroje skalbiamas vilnonis megztinis.
Dabar kažko ypatingo iš savo vyro Merjem ir nebesitikėjo – jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad jis yra toks ir ne kitoks. Vakarais, likus pusvalandžiui iki šiukšliavežio atvykimo, surinkdavo į maišus sukrautas šiukšles nuo Ledinukų rūmų butų durų, o rytais prie jų palikdavo duoną ir laikraščius. Šiuos darbus nudirbdavo kuo anksčiau, kad liktų laiko nervų karui su Mahometu ir burtams ateitį numatyti. Prieš imdamasi darbo šiek tiek užgaišdavo gurkšnodama kavą, tačiau pradėjusi darbuotis sunkiai ir beatsiplėšdavo. Penkias dienas per savaitę eidavo valyti penkių skirtingų butų. Ir net dabar, penktą nėštumo mėnesį, jos bendras darbo krūvis nė per kruopelytę nesumažėjo. Vienintelis pokytis buvo nebent tas, kad truputį lėčiau ėmė laipioti laiptais. Bet tai ir viskas. Jos gyvybingumas ir svoris visiškai atitiko vienas kitą: kad ir kiek daug turėdavo judėti, nesulieknėdavo nė gramu. Koja kojon su šiuo gyvybingumu ėjo ir jos tvirtybė – nepaliaujamai vis suko savo dvasios krumpliaračius lyg koks amžino judėjimo mechanizmas.
Retkarčiais pagalvodavo, kad be Musos jai iš tiesų būtų kur kas lengviau. Jei sužinotų, kad Musą, tarkim, nutrenkė automobilis ir jis žuvo, žinoma, baisiausiai nuliūstų, bet jos gyvenimas dėl to nė kiek nepasunkėtų. Tiesą sakant, nė nepasikeistų. O štai jeigu per avariją žūtų ji, tai Musa visiškai palūžtų, galėtumei net pamanyti, kad automobilis suvažinėjo ne jo žmoną, bet jo paties gyvybės ir gebėjimų išlikti šerdį. Ir nors Merjem iš paskutiniųjų stengėsi vyti šalin šias nederamas mintis, jos vis tiek atkakliai jai lindo į galvą… Su kiekviena nėštumo diena vis sunkiau darėsi jomis nusikratyti, kol galiausiai jos ir suvis ją begėdiškai užvaldė.
Pastaruoju metu ją vis labiau gąsdino negeros nuojautos, vargino nesibaigiantys košmarai. Rytais vos pabudus širdis daužydavosi kaip pasiutusi ir visą kūną surakindavo šiurpas, kad bet kurią akimirką gali įvykti kažkas baisaus. Žinant, kuo baigėsi istorija su „kantrybės maišu“, darėsi aišku, kad ji tikrai nesėdės rankų sudėjusi ir nelauks, kol ją ištiks nelaimė. Nereikia nė sakyti, kad ji ėmėsi atsargumo priemonių. Jei etnologinius tyrimus apie su gimimu susijusius papročius ir prietarus Turkijoje atliekantys mokslininkai, užuot kamantinėję kiekvieno kaimo ir miestelio gyventojus, išsyk ateitų pas Merjem, surinktų visai tokius pat duomenis, o skirti tam reikėtų kur kas mažiau ir lėšų, ir pastangų.
Merjem taikytas atsargumo priemones dėl artėjančio gimdymo galima skirstyti į tris grupes, kurių kiekviena paklūsta tam tikrai atskirai taisyklei:
1) niekada nedaryk to, ko ir šiaip niekada nebūtų galima daryti;
2) darydama tai, kas reikalauja atsargumo, būk atsargi;
3) daryk kuo daugiau to, kas teikia laimės.
Priesakas nedaryti tam tikrų dalykų, kurių „ir šiaip niekada nebūtų galima daryti“, nereikalavo nei kokio nors specifinio paaiškinimo, nei pagrindimo. Kaip nepriimtina naktį kirptis nagų, taip nepriimtina tuo paros laiku ir aiškinti sapnus. Juk jei sapnais užmintos mįslės vos leidžiasi išnarpliojamos net ir tyriausioje dienos šviesoje, nejaugi jas būtų įmanoma išaiškinti nakties tamsybėje? Merjem niekada nepalikdavo voliotis be priežiūros nukirptų savo nagų galiukų – norėdama būti tikra, kad niekas jų nepasigvieš, kiekvieną kartą nuleisdavo juos tualete. Tuo pat tikslu nuolat tikrindavo ir ar nėra likę plaukų ant šukų bei šepečių, o jų radusi tuojau sudegindavo. Jei nuo galvos kur nors ne namie kokiu nors būdu netyčiom nukrisdavo bent plaukelis, bemat jį pakeldavo ir užsikišdavo į užantį. Į nagus ir plaukus žiūrėjo ypač jautriai, nes tikėjo, jog jie vieninteliai net ir po žmogaus mirties kurį laiką dar būna gyvi. Pasak Merjem, nevalia imti peilio tiesiai iš kieno nors rankų, palikti išskėstas žirkles, minėti gyvųjų vardų einant pro kapines, kalbėti apie gyvulius kambaryje, kuriame laikomas Koranas, niūniuoti arba ką nors vambryti rytais vonioje, nes naktimis čia renkasi džinai, žudyti vorų… Vengtinų dalykų sąrašas iš esmės buvo begalinis, ir su gimdymu susiję prietarai jame užėmė ypatingą vietą. Moterys turi būti itin budrios per visą nėštumą ir keturiasdešimt dienų po gimdymo, o kūdikio placentą privalu užkasti giliai po žeme. Ir nors Merjem nepavyko įkalbėti akiniuoto, kietaširdžio gydytojo, kad šis leistų ligoninės, kurioje ji gimdė, sode išrausti duobę Mahometo placentai palaidoti, vienos kvaištelėjusios seselės dėka galiausiai vis tiek šventė pergalę. Ne ką mažesnio dėmesio nei gimimas susilaukdavo ir mirtis. Aplankiusi ligonį prie jo mirties patalo, Merjem imdavo į jį kreiptis vis kitokiu vardu, taip vildamasi apmulkinti Mirties Angelą. Tačiau jei Azraelio[1] suklaidinti vis dėlto nepavykdavo ir ligonis mirdavo, visus iki vieno velionio drabužius atiduodavo kuriam nors pirmą kartą matomam naudotų daiktų prekiautojui. Jei šis susimaudavo, – pasiduodavo pagundai paminėti mirusįjį vienu kitu geru žodžiu, – tuojau drabužius iš jo atimdavo ir atiduodavo kitam.
Šiaip ar taip, gebėjimas laikyti liežuvį už dantų yra viena esminių savybių norint užsiimti naudotų daiktų prekyba. Rausdamasis tarp tokių prekių pirkėjas turi jokiu būdu nesuprasti, kam kuri nors iš jų priklausė prieš tai, ir, tiesą sakant, apskritai pamiršti, kad anksčiau šiais daiktais kažkas jau naudojosi. Šiuo verslu užsiimantiesiems tenka kilni pareiga kažkam iki skausmo pažįstamus daiktus perleisti į visiškai nepažįstamas rankas. Galų gale atiduodantieji perpardavinėtojams savo mirusių artimųjų drabužius paprastai siekia išsilaisvinti iš praeities, o juos įsigyjantieji dažniausiai neturi nė menkiausio noro apie šią praeitį ką nors žinoti. Tarp šiųdviejų grupių minėtiesiems prekiautojams ir tenka nuolat šmėžuoti, vis apvalant svetimus daiktus nuo bet kokių atminties ženklų, bylojančių apie su jais susijusių žmonių gyvenimo sunkumus bei skaudžią jo pabaigą, ir suteikiant šiems daiktams progą viską pradėti iš naujo. Taip jau tiesiog yra ir privalo būti – tam, kad praeitis užleistų vietą ateičiai ir po kiekvienos mirties užsimegztų nauja gyvybė. Tiesą sakant, jei Merjem būtų paprašyta įvardyti didžiausios pagarbos pasaulyje vertas profesijas, tai naudotų daiktų prekiautojai jos sąraše aplenktų net mokytojus ar gydytojus. Tai anaiptol nereiškia, kad jai norėjosi, jog ir Mahometas taptų tokiu prekiautoju, tačiau moteris juto gilų prielankumą šiems žmonėms, visada pasirengusiems išsigabenti visus tuos daiktus, skaudžiai primenančius sunykusius namus ar mirusius artimuosius, o paskui iš kur nors toli atvežti kažkam kitam kadaise priklausiusių gėrybių ir taip nenutrūkstamai ir savaimingai vis iš naujo į vieną visumą pinti ir perpinti septynių Stambulo kalvų ir įvairiaspalvės šio miesto bendruomenės narių gyvenimus.
Dėl dalykų, kurie „reikalauja atsargumo“, – geriausia jų iš viso nedaryti, bet jei jie vis dėlto yra neišvengiami, tai privalu imtis bent jau atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, derėtų niekada nesiūti drabužių, kai žmogus jais vilki. Bet jei kitaip neišeina, šis žmogus turėtų atsinešti kokį nors daiktą, kuris atsvertų adatos galimas prikviesti nelaimes. Būtent dėl to, prieš imdamasi siūti drabužį tiesiai ant kieno nors kūno, Merjem į burną įsikišdavo medinį šaukštą. Jei netyčia sudaužydavo veidrodį, tuoj nusipirkdavo kitą ir, kadangi ugnį galima įveikti tik ugnimi, nusipirktąjį taip pat sudaužydavo į šipulius. Vis dėlto su veidrodžiais susidurti ji stengėsi kuo rečiau, mat kiekvienas jų – tai uždari pasidabruoti vartai į nežinomybę. Kadangi laikėsi nuomonės, kad matyti keliskart iš eilės tą patį atvaizdą yra negeras ženklas, tai vienintelis jų namuose esantis veidrodis visada būdavo apsuktas į sieną. Prireikus praeiti pro įprastas duris kiekvieną kartą darydavo tai ypač atidžiai. Net kapinės, ir tos, neįvarydavo jai tiek baimės, kiek slenkstis. Todėl žengdama pro duris stengdavosi nieku gyvu ant jo neužlipti ir perlipdavo jį plačiausiu, kokiu tiktai įmanoma, žingsniu, pirmiausia visada perkeldama dešinę koją. Šiaip ar taip, dešinė ir kairė iš galvos jai niekuomet neišeidavo. Atsisėdusi valgyti, duonos riekę pasidėdavo sau iš dešinės, šitokiu būdu siekdama pasotinti akis visų tų, kurie pavydi maisto gausos ant šio stalo. Visus nešvariausius darbus palikdavo kairei rankai. Užtat pašaukta gatvėje visada atsigręždavo per dešinį petį, išskalbtus drabužius taip pat, lyg rašytų arabiškai, džiaudavo tik iš dešinės į kairę, o ir iš lovos kiekvieną rytą lipdavo griežtai tik per dešinę pusę. Ir nors tai automatiškai reiškė, kad Musa neišvengiamai turės ropštis per kairę, jam, regis, buvo visai vis vien – svarbiausia, kad tik niekas jo nežadintų anksčiau laiko.
Įvairių tokių ženklų stebėjimu ir skaitymu Merjem užsiimdavo kasdien nuo ryto iki vakaro. Jei nevalingai truktelėdavo dešinioji akis, tai pranašaudavo kažką gera, o jei tą patį padarydavo kairioji – vertėdavo bemat sunerimti. Spengimas dešinėje ausyje reikšdavo, kad netrukus pasieks geros naujienos, tačiau jei jis pasigirsdavo kairėje – vertėdavo ne juokais sunerimti. Jei imdavo niežėti pėdas, galėjai neabejoti, kad greit leisiesi į kelionę, jei delnus – kad gausi pinigų, o jei kaklą – kad pakliūsi į keblią padėtį. Jei kūnu pereidavo šiurpas, reiškė, kad kažkur šalia, ko gero, išdygo džinas. Pranašiški buvo net arbatos lapeliai… Jei lapelis prasiskverbdavo pro sietą ir likdavo plaukioti puodelyje, Merjem būdavo tikra, kad dar šiandien sulauks svečio. Iš šio lapelio formos spėdavo, kas tai bus per svečias, o iš spalvos – kokie jo ketinimai. Jei po vidurnakčio užkaukdavo šuo, nelikdavo nieko kita, kaip tik padaryti liūdną išvadą, kad netrukus kažkas mirs. Vis dėlto nuo tada, kai į gretimą butą įsikraustė flegmatiškas ir dar liesas kaip šakalys medicinos studentas su baisiai dideliu šunimi, šiuo klausimu ji jau nebesilaikė tokios kategoriškos nuomonės kaip anksčiau.
Norėdama nuspėti kitaip nenuspėjamas ateities nelaimes Merjem griebdavosi kavos puodelio. Rytais kavą tik todėl ir gerdavo, o štai vakare tai darydavo jau dėl gryno malonumo. Neseniai išsiugdė naują įprotį vakarais po puodelio kavos išmaukti dar ir kelis gurkšnelius bananų likerio. To ją išmokė Melsvoji Panelytė iš buto Nr. 8, namie turinti įvairiausių likerių, išpilstytų į įvairiausių dydžių alyvuogių aliejaus butelius. Merjem teko paragauti jų visų be išimties. Aviečių pasirodė esąs stačiai nuostabus, mėtų paliko nepakartojamo šviežumo pojūtį burnoje, tačiau visų gardžiausias likeris Merjem buvo bananų – šį būtų galėjusi maukti kone kibirais, jei tik nebūtų bijojusi pakenkti vaisiui. Nėščiosios dvejones klaidingai palaikiusi baime nusidėti, Panelytė tik sukrizeno:
– Na jau, na jau, likeris – anoks čia alkoholis!
Merjem bemat nusičiupo paaiškinimo, esą likeris – tai praktiškai ne alkoholis.
– Nagi, jei iš tiesų taip patinka, pasiimkit tą bananų likerį! – paragino Panelytė.
Šiaip ar taip, jos mylimasis šio gero jai prinešdavo tiek ir tiek. Merjem porąkart buvo jį mačiusi – gana senas, Melsvajai Panelytei tiktų į tėvus, o be viso to, dar ir vedęs. Tačiau apie tai neužsiminė nė žodžiu, nes vadovavosi nuostata, jog asmeninis žmonių gyvenimas dėl to ir vadinamas asmeniniu, kad yra jų pačių, o ne kieno nors kito reikalas.
Vis dėlto buvo kitų dalykų, nuo kurių ji, kad ir kaip norėjo, niekaip nepajėgdavo atsiriboti. Pavyzdžiui, pikta akis, kuri veikė visai kaip aidas. Lygiai kaip iš aido sunku nustatyti, kur yra pirminis šio garso šaltinis, taip sunku nustatyti ir tai, kas, kada ir kur tave nužiūrėjo. Baimindamasi, kad gali susilaukti ne vienos dešimties įvairiausių išpuolių iš visų keturių pasaulio pusių, Merjem kiekvieną namų pakampę aprūpino atitinkamomis apsaugos priemonėmis. Sienas laikė nukabinėjusi nuo piktos akies serginčiais amuletais, kortelėmis su maldų tekstais, pasagomis; po pagalvėmis, už durų ir į Mahometo kišenes nuolat prišlakstydavo iš Mekos parvežto šventinto vandens, priberdavo druskos ar laimintų sėjamosios juodgrūdės sėklų; virš slenksčių laikė pritvirtinusi vėžlių kevalus, krabų žnyples ir kaštonus; visur, kur tik įmanoma, buvo prikaišiojusi užkalbėtų arba užkeikimais aprašinėtų migdolų, datulių, varinių lėkščių, įvairiausių popiergalių ir gyvulių odos lopinių. Net ir Musa su Mahometu ilgainiui įprato gyventi supami šios nuolat gausėjančios įvairiausių dalykų, kurių dauguma, be viso to, dar ir nuolat atsidurdavo vis kitoje vietoje, maišalynės. Vis dėlto nė viena iš šių atsargumo priemonių nė kiek neapmaldė Merjem baimės dėl piktos akies. Kartais, kai širdį nei iš šio, nei iš to ūmai surakindavo liūdesys, – ir visai nesvarbu, kuriuo paros metu tai nutikdavo, – ji tučtuojau virtuvės kriauklėje sudaužydavo lėkštę. Jei pakišta po karštu vandeniu staiga įskildavo stiklinė, moteris darydavo išvadą, kad jos šeimą nužiūrėjo pikta akis, ir bemat puldavo ant ugnies kaitinti žiupsnį druskos. Pamačiusi grėsmingai besižvalgantį žmogų, vogčia delnais uždengdavo nuo jo Mahometo veidą, o jei sūnus tuo metu būdavo ne su ja, tai apie jį galvodama užsimerkdavo. Mintis, kad piktos akies prakeiksmas gali paliesti jos sūnų, moterį stačiai šiurpino. Todėl nuo pat kūdikystės Mahometas buvo priverstas prie apatinių marškinių segėti įvairius amuletus, kišenėse visada nešiotis laimintų sėjamosios juodgrūdės sėklų, po pagalve laikyti tai vieną, tai kitą Merjem prikeverzotą popiergalį ir kas dešimt dienų lįsti po paklode, kurią už keturių jos kampų laikydavo keturios moterys ir tuo pat metu pildavo jam ant galvos šaltą vandenį su lydyto švino gabaliukais, – tokiu būdu siekta panaikinti galimus užkeikimus. Visa tai berniūkštis pakankamai lengvai iškęsdavo, nepakeliama jam buvo tik viena – valgyti kiaušinius.
Nuo šešių mėnesių iki šešerių metų amžiaus Mahometas kiekvieną sumautą rytą kąsnelis po kąsnelio turėdavo per prievartą sukimšti po minkštą virtą kiaušinį, todėl nenuostabu, kad kiaušiniai jam nekėlė nė menkiausio entuziazmo. O tai, kad jų lukštas naudotas kaip skelbimų lenta įvairiems apgailestavimams surašyti, buvo net baisiau už jų skonį. Kiekvieną rytą išgramdžius kiaušinio lukštą iš vidinės pusės kone iki blizgesio, Merjem užrašydavo ant jo kokį nors su praėjusios dienos įvykiais susijusį nusiskundimą, tarkim: „Vakar Mahometas pamelavo savo mamai, tačiau daugiau taip niekada gyvenime nedarys“, „Vakar Mahometas nė už ką nenorėjo valgyti kiaušinio, tačiau daugiau taip niekada gyvenime nedarys“ arba „Vakar Mahometas nepadoriai išvadino tetulę, kuri pylė ant jo švino gumuliukus, tačiau daugiau taip niekada gyvenime nedarys“. Tada šiuos tuščius kiaušinių lukštus išmesdavo paukštukams, kad šie nuneštų ant jų užrašytus nusiskundimus dviem angelams raštininkams, savo dangiškuosiuose žurnaluose skrupulingai registruojantiems visus žemėje padarytus gerus darbus ir nuodėmes. Iki pradėdamas lankyti pradinę mokyklą, kiekvieną rytą prieš pusryčius Mahometas vogčia vis dirstelėdavo pro langą ieškodamas akimis šių sparnuotų skundikų. Bet per visą šį laiką spėjo pastebėti vos dviejų rūšių paukščius – ant rožinės akacijos šakų sode čerškančius žvirblius ir be perstojo gatvėje grobio vis ieškančias bjaurias varnas. Taip pat ne kartą matė ir už buto Nr. 4 lango narve patupdytą kanarėlę, tačiau šis paukštis net sparnais suplasnoti vargu ar buvo pajėgus, jau nekalbant apie tai, kad pajėgtų kur nors nuskristi.
Vis dėlto labiausiai šiam dangiškųjų skundikų vaidmeniui, Mahometo nuomone, tiko kirai. Matė juos, kai šie rausėsi prie sodo tvoros susikaupusioje šiukšlių maišų krūvoje. Dvelkiant drėgnam jūros vėjui kirai sukdami ratus leidosi ant šių maišų ir Mahometui atrodė, kad kaskart, kai tik jiems pasiseka aptikti ką nors vertinga, jie tuojau pat, net klykdami iš pasitenkinimo, vėl šauna į dangų. Vaikas buvo tikras, kad naktimis jie būriais tupi ant stogų vien tiktai tam, kad stebėtų Stambulo daugiabučiuose daromas nuodėmes. Juk, kitaip nei jo tėtis, kirai niekada nemiegodavo.
[1] Azraelis – mirties angelas, padedantis žmonėms nukakti į kitą pasaulį.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“
