Detektyvas, vertas Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmų.

Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.

Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.

Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

Pavojingai ir negailestingai kursto skaitytoją versti puslapį po puslapio.

Big Issue

Dinamiško siužeto efektingas pasakojimas su užuomina į „Tomo Krauno aferą“ tik patvirtina, kad Nesbø – vienas puikiausių kriminalinių romanų rašytojų.

Daily Mail

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Jo knygos ne kartą buvo patekusios į tarptautinių bestselerių sąrašus. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną Galvų medžiotojai 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Jo Nesbø

Galvų medžiotojai

5 skyrius

Prisipažinimas

 Sakoma, kad amerikiečių tyrėjai Fredas Inbau, Džonas Reidas ir Džozefas Baklis, 1962 metais išleidę knygą Nusikaltėlių apklausa ir prisipažinimas, paklojo pamatus tardymo metodikai, kuri nuo tol dominuoja Vakarų pasaulyje. Iš tiesų, žinoma, ši metodika vyravo jau ilgą laiką iki tol, o Inbau, Reido ir Baklio devynių pakopų tardymo modelis tik apibendrino šimtametę FTB patirtį, kaip iš įtariamųjų išpešti prisipažinimą. Metodika pasirodė itin efektyvi tiek kaltųjų, tiek nekaltųjų atžvilgiu. Kai DNR technologija sudarė galimybę patikrinti aplinkybes, vien tik Jungtinėse Valstijose per trumpą laiką buvo nustatyti šimtai nekaltai nuteistų asmenų. Maždaug ketvirtadalis tų neteisingų nuosprendžių rėmėsi prisipažinimais, išgautais pritaikius devynių pakopų modelį. Tai aiškiai parodo, koks tai nuostabus instrumentas.

Mano tikslas – priversti kandidatą prisipažinti, kad jis blefuoja, kad iš tikrųjų jis netinka tam konkrečiam postui. Jeigu jis pereina visas devynias pakopas taip ir neprisipažinęs, galima manyti, jog pats tikrai laiko save kvalifikuotu. Kaip tik šitokių kandidatų aš ir ieškau. Nuosekliai vartoju vyriškąją giminę, kadangi devynių pakopų modelis labiausiai pasiteisina, taikant jį vyrams. Mano ganėtinai svari patirtis rodo, kad moterys retai teikia paraiškas dėl postų, kuriems jų kvalifikacija būtų nepakankama – dažniausiai ji būna netgi per aukšta. O net ir tada nėra nieko lengvesnio, kaip įvaryti moterį į kampą ir priversti prisipažinti, kad ji nepasižymi reikiamomis savybėmis. Žinoma, būna, kad ir vyrai melagingai prisipažįsta, bet nieko baisaus. Galų gale jie gi neatsiduria kalėjime, tik netenka galimybės užimti vadovaujamąjį postą, kur gebėjimas atsispirti spaudimui kaip tik ir būtų reikalingas.

Nejaučiu jokių skrupulų dėl to, kad taikau Inbau, Reidą ir Baklį. Tai – skalpelis žiniuonių, žolelių ir psichologinės miglos pūtimo pasaulyje.

Pirmoji pakopa – tiesioginė konfrontacija, ir daugelis prisipažįsta jau šiame etape. Kandidatui labai aiškiai parodoma, kad viskas žinoma, kad turima įrodymų, jog jo kvalifikacija netinkama.

– Aš gal kiek paskubėjau, išreikšdamas susidomėjimą tavo kandidatūra, Grėve, – pasakiau ir atsilošiau kėdėje. – Patikrinau šį bei tą: pasirodo, HOTE akcininkai laikosi požiūrio, kad tu, kaip vadovas, nepateisinai jų lūkesčių. Kad buvai silpnas, tau trūko žudiko instinktų ir dėl tavo kaltės bendrovė buvo parduota. O „Pathfinderis“ kaip tik ir bijo būti parduotas, tad, be abejo, supranti, kad sunku į tave žiūrėti kaip į rimtą kandidatą. Bet, – šypsodamasis pakėliau kavos puodelį, – mėgaukimės kava ir pasišnekučiuokime apie kitus dalykus. Kaip einasi remontas?

Klasas Grėvė tiesia nugara sėdėjo už Nogučio stalelio kopijos ir žvelgė man tiesiai į akis. Nusijuokė.

– Trys su puse milijono, – tarė. – Plius akcijų opcionas, savaime suprantama.

– Atsiprašau?

– Jeigu „Pathfinderio“ valdyba baiminasi, kad opcionas gali paskatinti mane padailinti įmonę galimų perpirkėjų akyse, nuramink juos, kad įrašysime punktą, jog šis sandoris netenka galios įmonės pardavimo atveju. Jokio parašiuto. Taigi ir aš, ir valdyba sieksime to paties. Suformuoti stiprią įmonę, tokią, kuri ryja kitus, o ne leidžiasi praryjama. Opciono vertė nustatoma pagal Bleko ir Šoulzo formulę ir, apskaičiuojant tavąjį trečdalį, pridedama prie pastoviosios atlyginimo dalies.

Grėvė kuo lipšniausiai nusišypsojo.

– Bijau, kad ne viskas taip paprasta, Grėve. Čia yra visokių niuansų. Nepamiršk, kad esi užsienietis, o norvegų įmonės dažnai pirmenybę teikia savo tautiečiams, kurie…

– Rodžeri, vakar savo žmonos galerijoje tu tiesiogine prasme varvinai dėl manęs seiles. Ir teisingai darei. Išgirdęs tavo pasiūlymą, pažiūrėjau į padėtį tavo ir „Pathfinderio“ akimis. Ir greitai supratau, kad nors esu Nyderlandų pilietis, tinkamesnio už mane kandidato taip lengvai nerasite. Bėda tik ta, kad manęs pasiūlymas nesudomino. Bet per dvylika valandų žmogus daug ką apsvarstai. Ir per tą laiką galima, pavyzdžiui, prieiti prie išvados, jog ilgainiui gali atsibosti remontuoti butą, – Klasas Grėvė sudėjo nugairintas rankas priešais save. – Taigi jau tiesiog pribrendo laikas man vėl sėsti į balną. „Pathfinderis“ gal ir ne pati patraukliausia bendrovė, kokią galėčiau susirasti, bet ji turi potencialo, ir žmogus su vizija bei valdybos palaikymu galėtų ją taip išplėtoti, kad tikrai būtų verta dėmesio. Tačiau nėra jokių garantijų, kad valdyba ir aš turime bendrą viziją, taigi tavo darbas, tiesą sakant, yra kuo greičiau mus suvesti, kad išsiaiškintume, ar yra prasmė žengti toliau.

– Klausykit, Grėve…

– Neabejoju, kad daugeliu atvejų tavo metodai pasiteisina, Rodžeri, bet su manimi drąsiai gali apsieiti be vaidybos. Ir vėl vadinti mane Klasu. Juk tai turėjo būti tik malonus pasišnekučiavimas, ar ne?

Jis pakėlė kavos puodelį, tarsi ruoštųsi sakyti tostą. Pasinaudojau atokvėpio akimirka ir pakėliau savąjį puodelį.

– Atrodai įsitempęs, Rodžeri. Šiam užsakymui turit konkurentų?

Kai mane užklumpa, dažnai pasireiškia refleksinė gerklų reakcija. Paskubom nurijau gurkšnį, kad neapipurkščiau kava „Nusirengiančios Saros“.

– Puikiai suprantu, kad turi stengtis iš visų jėgų, Rodžeri, – nusišypsojęs Grėvė palinko arčiau manęs. Jutau jo kūno šilumą ir silpną kvapą, primenantį man kedrą, rusišką odą ir citrusus. Kartjė „Declaration“? Ar kažkas kito iš tos pačios kainų kategorijos? – Aš nė kiek neužsigavau, Rodžeri. Tu profesionalas, aš – irgi. Tu, suprantama, tiesiog nori gerai įvykdyti kliento užsakymą, juk jie už tai tau ir moka. O kuo kandidatas įdomesnis, tuo svarbiau yra nuodugniai jį patikrinti. Tas teiginys, esą HOTE akcininkai buvo nepatenkinti, visai nekvailas; tavo vietoj, ko gero, ir pats būčiau ką nors panašaus išmėginęs.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Visų pirma jis bloškė pirmąją pakopą tiesiai man į veidą, pareikšdamas, jog mane demaskavo, jog galime apsieiti be vaidybos. O dabar pats taikė antrąją pakopą, tai, ką Inbau, Reidas ir Baklis vadina „parodyti įtariamajam užuojautą, jo veiksmus apibūdinant kaip pateisinamus“. Ir labiausiai neįtikėtina, kad man, nors ir puikiai žinančiam, ką Grėvė daro, sukilo tas jausmas, apie kurį tiek daug buvau skaitęs: įtariamojo poreikis atskleisti kortas. Kad kiek, būčiau garsiai nusikvatojęs.

– Ne visai suprantu, ką dabar nori pasakyti, Klasai, – nors ir stengiausi atrodyti atsipalaidavęs, pats girdėjau, kad balsas turi metalinį skambesį, ir jutau, kad mintys klimpsta sirupe. Nespėjau susitelkti kontratakai, kai nuskambėjo kitas klausimas:

– Pinigai, tiesą sakant, man nėra svarbiausias dalykas, Rodžeri. Bet jei pageidauji, drąsiai galim pabandyti užkelti atlyginimą. Didesnės sumos trečdalis…

…yra didesnis. Dabar jis visiškai perėmė tardymą į savo rankas ir nuo antrosios pakopos perėjo tiesiai prie septintosios: variantų siūlymo. Šiuo atveju: suteikti įtariamajam alternatyvią motyvaciją prisipažinti. Tobulai atlikta. Aišku, jis galėjo įtraukti mano šeimą, užsiminti, kaip didžiuotųsi mano amžiną atilsį tėvai arba mano žmona, išgirdę, kaip aš užkėlęs atlyginimą, o sykiu – ir komisinius, ir man priklausančią premiją. Bet Klasas Grėvė suprato, kad čia jau perlenktų lazdą, aišku, kad suprato. Aš paprastų paprasčiausiai susidūriau su pranašesniu už save varžovu.

– Gerai, Klasai, – išgirdau save sakant, – pasiduodu. Viskas tiksliai taip, kaip tu ir sakai.

Grėvė atsilošė. Jis laimėjo ir dabar šypsodamasis atsikvėpė. Ne triumfuodamas, o tik patenkintas, kad mūšis baigtas. ĮPRAT ĘS LAIM ĖTI, pasižymėjau ant popieriaus lapo, kurį jau žinojau paskui išmesiąs.

Keisčiausia buvo tai, kad aš visiškai nesijaučiau pralaimėjęs, jutau tik palengvėjimą. Tiesą sakant, netgi jaučiausi pakylėtas.

– Vis dėlto klientui reikalinga standartinė informacija, – pasakiau. – Neprieštarauji, kad kalbėtumės toliau?

Klasas Grėvė užsimerkė, sudėjo pirštų galiukus ir papurtė galvą.

 Iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: