Katherine Webb. Palikimas. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 464 p.
Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
Katherine Webb (Katerina Veb, g. 1977 m.) – britų rašytoja, kurią nuo vaikystės žavi apleisti dvarai ir senovės pėdsakus išsaugojusios pilys. Jos knyga “Palikimas” iškart atkreipė skaitytojų dėmesį savo literatūrine kokybe ir intriguojančia, šeimos paslapčių kupina istorija. Šiuo metu autorė jau yra parašiusi penkis romanus, jie išversti į 26 kalbas.
Po senelės mirties seserys Erika ir Beta paveldi Stortono dvarą. Energinga ir veikli Erika įsitikinusi, kad palikimo rūpesčiai išblaškys skyrybų liūdesyje skendinčią Betą. Į šį dvarą, kuriame gyveno dar jų prosenelė, seserys nebuvo įžengusios daugelį metų, ir štai – grįžusios tvarkyti palikimo, jos tarsi iš naujo pasineria į praeitį. Tačiau praėjusi vaikystė moterims neatrodo šviesi – ją temdo prisiminimas apie dvylikametį pusbrolį Henrį, anuomet dingusį be žinios.
Erika ima raustis po šeimos praeitį: skaito senus senelės laiškus ir vis giliau įsisuka į šeimos paslapčių verpetą. Ji vis tvirčiau įsitikina, kad Beta apie Henrio dingimą žino kur kas daugiau, nei pasako…
“Palikimas” – romanas tiems, kuriuos traukia šeimos istorijos, britiška jaukumo ir paslaptingumo kupina atmosfera. Tai pasakojimas apie praeities paslaptį, nulėmusią kelių giminės kartų likimus.
***
Stortono dvaro vasaros šventė buvo rengiama kasmet, paprastai pirmą liepos šeštadienį. Kartais atvažiuodavome į ją, kartais ne – tai priklausė nuo mokyklos tvarkaraščio. Visada tikėjomės dalyvauti, ir tai buvo vienintelė proga, kai norėjom būti renginyje, susijusiame su Meredita, nes šviesos, žmonės, muzika ir šventiniai drabužiai paversdavo dvarą visai kita vieta, kitu pasauliu. Tais metais Beta ilgiausiai gaišo darydama man šukuoseną. Aš verkiau, nes buvau išaugusi pobūvio suknelę, o aptikom tai tik tada, kai ją apsivilkau kiek anksčiau tą vakarą. Man veržė per pažastis, raukiniai erzino odą. Bet kitos suknelės nebuvo, tad turėjau vilkėti tą, o Beta, kad mane pralinksmintų, įpynė į plaukus žalsvai melsvus kaspinus, iš viso penkiolika ar dvidešimt, ir jie ant pakaušio atrodė kaip koks purus susivijęs uodegėlių kamuolys.
Paskutinis – sėdėk ramiai! Na, štai. Atrodai kaip rojaus paukštė, Erika! – šypsojosi ji rišdama paskutinį.
Aš ir šiaip, ir taip kraipiau galvą, man patiko, kaip kaspinai brauko per sprandą.
Keliuką nužymėjo deglų liepsna, jie pleveno nakties ore ir dvokė parafinu. Skleidė garsą, panašų į vėliavų plevėsavimą. Terasoje pietų pusėje grojo styginių kvartetas, netoliese stovėjo baltomis staltiesėmis apdengti ilgi stalai, nukrauti spindinčiais stiklo indais. Sidabriniuose kibirėliuose ant ilgų kojelių stovėjo atšaldyti šampano buteliai, ir padavėjai kraipė antakius, kai aš įkišusi pirštus nusikniaukdavau ledo gabalėlį čiulpti. Valgiai tikriausiai buvo nuostabūs, bet aš prisimenu tik kaip nusičiupau blynelį su ikrais, susikimšau į burną ir tuoj pat išspjaudžiau į artimiausią gėlių lysvę. Mums virš galvų liejosi nesuprantamos suaugusiųjų šnekos; paskalos ir nuogirdos sklido šen ir ten, niekas nekreipė dėmesio į mudvi, mažas šnipeles, įsisukusias į minią.
Dauguma svečių buvo iš plačios mūsų giminės, – daugiau su jais nesusitinku, – buvo ir visi svarbūs grafystės aukštuomenės žmonės. Sukiojosi „Wiltshire Life“ fotografas, gaudė nuotraukoms patraukliausias moteris, tituluočiausius vyrus. Arkliško veido moterys prisiplojusiais plaukais ir dideliais dantimis vilkėjo brangias akį rėžiančias visokių rausvų, mėlynų, žalių atspalvių vakarines sukneles. Ta proga jos išsitraukė savo deimantus, ir tie akmenys žibėjo ant strazdanotos anglėms būdingos odos. Visas sodas skendėjo jų kvepalų dvelksme, o vėliau, kai prasidėjo šokiai, atsidavė šviežiu prakaitu. Vyrai buvo su frakais ir smokingais. Mano tėtis nervingai muistėsi, nepratęs prie kietos apykaklės, plačios juostos ant liemens, visų tų audinių sluoksnių. Aplink žibintus sūkuriavo vabzdžiai – tartum laužas kibirkščiavo. Vejose skambėjo balsai ir juokas, netilstantis gausmas, jis stiprėjo vis gausėjant tuščių butelių. Jį nutildė tik fejerverkai, ir mes, vaikai, spoksojom sužavėti, kai violetinis nakties dangus sprogo ir pažiro šviesomis.
Pobūviui aptarnauti buvo atsigabenta visa komanda. Vyno padavėjai, virėjai, užvaldę virtuvę, padavėjos, išnešiojančios padėklus su pačių paruoštais karštais sumuštiniais; orūs, nepermaldaujami liokajai, stoviniuojantys viduje, mandagiai nukreipiantys svečius į vonios kambarius apatiniame aukšte ir sulaikantys smalsuolius, kad tie nelandžiotų po mūsų šeimos kambarius. Ir nežinia kodėl Karolina užsipuolė vieną iš tų mums nepažįstamų patarnautojų. Ji sėdėjo savo krėsle su ratukais verandoje, netoli nuo terasos, kad girdėtų muziką, ir kartu namo prieglobstyje. Svečiai prieidavo prie jos pareikšti pagarbos, nevikriai palinkdavo, bijodami, kad nebūtų iškilę gerokai aukščiau už ją, ir nueidavo, kai tik atrodydavo mandagu pasišalinti. Kai kuriuos Karolina apdovanodavo linktelėdama galvą, bet jos mintys buvo toli. Į kai kuriuos iš viso nekreipė dėmesio. Ir tada prie jos priėjo padavėja, šypsodamasi pasiūlė kažką nuo padėklo.
Ji buvo juodbruvė, tai aš prisimenu. Labai jauna, gal neturėjo nė dvidešimties. Mudvi su Beta jau buvom ją pastebėjusios, nes pavydėjom jai plaukų. Jos oda buvo tamsi, su alyviniu atspalviu, o vešlūs juodi plaukai supinti į storą kasą, permestą per petį. Jie žvilgėjo, buvo juodi kaip degutas. Mergina buvo grakšti, apvalaino kūno ir veido su aukštais skruostikauliais, tamsiai rudų akių. Galėjo būti ispanė, o gal graikė. Mudvi su Beta buvome netoliese, nes paskui ją sekiojome. Ji mums atrodė nepaprastai graži. Bet kai Karolina pakėlė akis ir sutelkė žvilgsnį į tą merginą, jos akys išsiplėtė, burna išsižiojo, virto drėgna belūpe skyle veide. Aš buvau taip arti, kad mačiau, kaip ji dreba, o padavėjos veidą iškreipia nerimastis.
Šarka? – sušnibždėjo Karolina, ir trūkčiojantis jos kvėpavimas neleido aiškiai ištarti to žodžio, tad aš pamaniau blogai išgirdusi. Bet ji vėl pakartojo, dabar tvirčiau: – Šarka, ar čia tu?
Padavėja papurtė galvą ir nusišypsojo, bet Karolina kimiai suriko, iškėlė aukštyn rankas. Meredita pagarbiai pažvelgė į motiną, suraukė antakius.
Ar viskas gerai, mama? – paklausė ji, bet Karolina jos nepaisė, tik su siaubu veide stebeilijo į tamsiaplaukę padavėją.
Čia negali būti tu! Juk tu mirusi! Aš žinau… aš mačiau… – klykė ji.
Viskas gerai, – tarė mergina traukdamasi nuo senės.
Mudvi su Beta spoksojom kaip pakerėtos, kai Karolinos skruostais ėmė riedėti ašaros.
Nekeršyk man… būk gera, – gargė ji.
Kas čia darosi? – griežtai paklausė Meredita, atsistojusi šalia motinos ir piktai žvelgdama į nelaimėlę padavėją, bet ši tik sutrikusi purtė galvą. – Mama, nusiramink. Kas tau?
Ne! Šarka… kaip taip gali būti? Aš buvau tikra, kad ne… aš nenorėjau… – maldavo ji, pakėlusi virpančius pirštus prie lūpų. Jos veidas buvo kupinas siaubo ir nerimo. Padavėja traukėsi šalin atsiprašinėdama, įtemptai šypsodamasi. – Šarka… palauk, Šarkele!
To jau gana! Čia nėra jokios šarkos! Dėl Dievo meilės, mama, tvardykis, – griežtai įtikinėjo ją Meredita. – Mes turim svečių, – pabrėžtinai ištarė ji palinkusi, kad pasakytų tai Karolinai tiesiai į ausį.
Bet Karolina tebebuvo įsmeigusi akis ten, kur nuėjo juodaplaukė mergina, paklaikusi ieškojo jos akimis žmonių minioje.
Šarka! Šarka! – šaukė ji verkdama. Griebė Mereditai už rankos, įsmeigė į ją išsiplėtusias, kupinas nevilties akis. – Ji sugrįžo! Neleisk jai manęs nuskriausti!
Gerai. Gana jau. Klifordai, ateik man padėti.
Meredita irzliai pamojo sūnui, ir juodu, apsukę Karolinos krėslą, įvežė pro aukštas stiklines duris. Karolina mėgino priešintis, pakreipusi galvą ieškojo akimis tos merginos ir vis kartojo jos vardą. Šarka. Šarka. Tik tą pirmą ir vienintelį kartą, prisimenu, man buvo jos gaila, nes atrodė taip išsigandusi ir labai labai susikrimtusi.
Šarka, štai koks buvo jos vardas. Juokingas, – sakau aš, kai Beta nutilusi išsipina ilgą kasą ir pirštais persibraukia plaukus. – Kažin, ką ji pamanė, kuo palaikė tą merginą?
Kas žino? Tuo metu jos protas buvo jau gerokai susipainiojęs. Atmink, jai buvo daugiau nei šimtas metų.
Ar Meredita ką nors suprato, kaip manai? Taip šiurkščiai su ja kalbėjo!
Na, aš nežinau, – trukteli pečiais Beta. – Meredita visada buvo šiurkšti.
Tą vakarą ji buvo pasibaisėtina.
Aš atsistoju, trinkteliu ant viryklės virdulį su vandeniu kavai.
Jeigu ieškai senų nuotraukų ir popierių, turėtum užlipti ir pasiknaisioti pastogėje, – sako staiga užsidegusi Beta.
Sakai?
Ten yra toks senas lagaminas – kai atvažiavau į Karolinos laidotuves, prisimenu, Meredita krovė ką tik radusi iš jos daiktų į tą seną raudoną odinį lagaminą. Beveik atrodė trokštanti, kad viskas, kas susiję su Karolina, dingtų jai iš akių.
Aš to neprisimenu. Kur tada buvau?
Tu buvai likusi Redinge su Niku ir Sju, artimiausiais kaimynais. Tėtis pasakė, kad tu per maža važiuoti į laidotuves.
Tad vėliau ten užlipsiu ir pasižiūrėsiu. Galėtum ir tu.
Ne, ne, man šeimos istorija niekada taip nerūpėjo. O tu galėtum aptikti ką nors įdomaus, – šypsosi Beta.
Pastebėjau, kad jai labiau rūpi tas mano tolimos praeities tyrinėjimas, negu mūsų ne tokios tolimos. Kaip ji siekia mane nuo to atitraukti.
