Taip, jis buvo teisus: kai kurių dangčių geriau neatidaryti. Juos reikia laikyti uždarytus, užklijuotus, prikaltus vinimis, priveržtus varžtais ir užkastus po šešiomis pėdomis žemės.
Michael Robotham (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius psichologinius trilerius apie psichoterapeutą Džo O’Lofliną, kurie iš karto sulaukė tarptautinio pasisekimo. “Naktinis keltas” – trečioji byla (pirmoji – “Įtariamasis”, antroji – “Amnezija” “Tyto alba”, 2014, 2015 m.). Intelektualusis psichoterapeutas Džo O’Loflinas čia tik sušmėžuoja, kur kas daugiau dėmesio tenka detektyvui inspektoriui Ruizui. O pagrindinis vaidmuo šįkart skiriamas Ališai Barbai, indų kilmės Ruizo porininkei, kurią skaitytojai jau buvo sutikę “Amnezijoje”.
Po stuburo traumos atsigavusi Ališa vyksta į klasės draugų susitikimą visai neįtardama, kad vakaras su senais draugais virs nusikaltimų verpetu. Ji tikisi susitikti Keitę, buvusią geriausią savo draugę, maldaujančią apginti ją ir kūdikiį, kurio laukiasi. Nežinia, ar pavojus realus: Keitė ir jaunystėje ne visuomet sakydavo tiesą. Bet taikiai prasidėjęs susitikimas virsta tragedija: Keitė ir jos vyras žūsta po automobilio ratais. Ligoninėje Ališą pribloškia žinia, kad Keitė… visai nebuvo nėščia. Policininkės abejonės, rūpestis ir įtarimai vis didėja. Kodėl Keitė simuliavo nėštumą? Ar apie tai žinojo jos artimieji? Gal ji norėjo įsivaikinti kūdikį?
Atsakymų paieška ją nuves į Amsterdamą, prostitucijos sostinę, kur jos ir inspektoriaus Ruizo tyko pavojingas prekybos žmonėmis tinklas. Kol jie supras, su kuo turi reikalą, gali būti ir per vėlu…
14
„Rasti Donavoną“ skamba kaip Nilo Džordano režisuoto airių nekomercinio filmo pavadinimas. Kitas geras pavadinimas – „Sunaikinti Donavoną“ – kaip tik tai ir ruošiuosi padaryti jį radusi.
Gal tai sutapimas, o gal ir ne, bet jo pavardė vis netikėtai iškyla, kai tik bandau atsekti Keitės veiksmus. Donavonas tvirtina matąs, kai žmogus meluoja. Taip yra todėl, kad jis šio dalyko žinovas – apsigimęs apgavikas.
Važiuodami atgal į Londoną peržvelgiame mūsų susitikimo su Šokroftu smulkmenas. Ruizas nemato nieko bloga, kad iš įvaikinimo nubyra kažkiek pinigų – jeigu tik poros tinkamai patikrinamos. Mat kai kontrolė pernelyg uoli, klesti juodoji rinka. Gal jis teisus, bet toks aršus savo idėjos gynėjas kaip Šokroftas gali paversti atjautą pavojingu kryžiaus žygiu.
Naujokas Deivas turi darbo. Mes išleidžiame jį prie Harou kelio policijos nuovados, ir aš priverčiu jį pažadėti, kad surinks informacijos apie Šokroftą. Bučiuodamas mane į skruostą jis sukužda:
– Nesikišk į šį reikalą!
Negaliu. Aš kišiuosi.
Jis dar priduria:
– Man išties patiko būti tavo sutuoktiniu.
Tos vedybos buvo net trumpesnės negu pirmoji Britni Spirs santuoka, bet aš jam to nesakau.
Niekas neatidaro Donavono namo durų. Užuolaidos užtrauktos, priešais namą nestovi jo motociklas. Kaimynas pasiūlo paieškoti Donavono Vaitčapelo kelio turguose – jis savaitgaliais ten prekiauja.
Palikę automobilį už Karališkosios Londono ligoninės, traukiame paskui garsų, spalvų ir judesio maišalynę. Ant šaligatvio išsipylė dešimtys prekystalių. Parduodama viskas: belgiškas šokoladas iš Lenkijos, graikiškas fetos sūris iš Jorkšyro, Gucci rankinės iš Kinijos ir Rolex laikrodžiai, kabantys neperšlampamų apsiaustų vidinėse kišenėse.
Prekiautojai stengiasi vienas kitą perrėkti.
– Švieži gvazdikai! Du su puse už puokštę!
– Gyvos midijos!
– Lauke auginti pomidorai, raudoni kaip tavo skruostai!
Donavono nematau, bet atpažįstu jo prekystalį. Ant metalinio rėmo kabo dešimtys įmantrių vėrinių, nors gal tai vėjo varpeliai. Pučiami vėjelio jie sukiojasi ir suskaido į daleles saulės šviesos likučius. Po jais kaip pakliūva išdėlioti suvenyriniai radijo imtuvai, skaitmeniniai stalo laikrodžiai ir korėjietiškos žnyplės plaukams garbanoti.
Karla sušalusi, ją pjauna nuobodulys. Mūvi raudonu vilnoniu triko ir trumpu džinsinio audeklo sijonu, užtemptu ant išsipūtusio pilvo.
Prisiartinu iš už nugaros ir pakišu ranką jai po megztiniu, ant pilvo, kol pajuntu odos šilumą.
– Ei!
Lyg nuplikyta atitraukiu ranką.
– Aš tik norėjau įsitikinti.
– Kuo?
– Nesvarbu.
Karla įtariai pasižiūri į mane, paskui į Ruizą. Nuo jos sklinda vos juntami tankūs virpesiai, tarsi jos viduje be garso suktųsi kažkas siaubinga.
– Ar jį matei? – susirūpinusi klausia ji.
– Ką?
– Polą. Jis nesirodo namie jau dvi dienos.
– Kada paskutinį kartą jį matei?
– Šeštadienį. Kažkas jam paskambino, ir jis išėjo.
– Ar sakė kur?
– Ne. Taip ilgai jis niekad nebūna išėjęs. Jis visada man paskambina.
Dažnai moteriška nuojauta tėra mitas. Kai kurios moterys tik mano turinčios geresnę nuojautą negu kiti. Žinau, kad apviliu savo seseris tai sakydama, bet lytis neturi jokios reikšmės. Nuojauta yra kraujyje. Kai žmogui kas nors atsitinka, tai gali pasakyti artimieji.
Karlos akys laksto po minią, tarsi ieškodamos joje trūkstamo dėlionės kibučio.
– Kada turi gimdyti?
– Per Kalėdas.
– Ką gali man pasakyti apie „Naujo gyvenimo“ įvaikinimo centrą?
Rodos, ji kaupiasi pasakyti kažką, dėl ko jai per daug gėda prisipažinti. Aš laukiu.
– Nežinau, kokia iš manęs bus motina. Polas sako, kad gera. Girdi, aš mokiausi iš vienos blogiausių, taigi nekartosiu tų klaidų, kurias darė mūsų mama.
Jai dreba rankos.
– Nenoriu aborto. Ne dėl religijos. Tiesiog aš taip jaučiu. Štai kodėl galvojau apie įvaikinimą.
– Tu važiavai pasimatyti su Džulianu Šokroftu.
– Jis pasisiūlė man padėti. Kalbėjo apie pašalpą. Aš visada norėjau būti grimuotoja ar kosmetologe. Jis sakė, kad gali dėl tokio darbo susitarti.
– Jeigu atsisakysi kūdikio?
– Na, taip, juk abi išeitys vienu metu neįmanomos, ar ne? Negali prižiūrėti vaiko ir dirbti visu etatu – jei niekas tau nepadeda.
– Tai ką tu nusprendei? – klausia Ruizas.
Ji dar labiau susigūžia.
– Aš mąstau vienaip, paskui kitaip – vis apsigalvoju. Polas nori, kad pasilikčiau kūdikį. Sako, kad rūpinsis mumis visais.
Ji kramto raudonai dažytą nagą.
Paauglys ežiuku kirptais plaukais prieina ir paima į rankas Pepsi skardinės pavidalo tranzistorinį radijo imtuvą.
– Nešvaistyk pinigų – šitas daikčiukas mėšlas, – sako Karla.
Iš paauglio veido neatrodo, kad būtų jai dėkingas, – veikiau jaučiasi, kad su juo pasielgta nesąžiningai.
– Kaip sužinojai apie „Naujo gyvenimo“ įvaikinimo centrą?
– Polui apie jį pasakė kažkoks draugas.
– Koks?
Karla patraukia pečiais.
Jos rožiniu pieštuku padažyti vokai virpa. Ji neįstengia man meluoti. Nemato reikalo. Žvilgtelėjusi jai virš galvos pamatau plunksnas ir karoliukus.
Tokį papuošalą jau buvau matęs – Keitės namuose, vaiko kambaryje. Jis kabojo virš naujos lovelės.
– Kas čia? – klausiu.
Karla nuima vieną dirbinį nuo metalinio rėmo, pakabina sau ant piršto ir žiūri į mane pro medinį rėmelį, skersai ir išilgai suvarstytą spalvota virvele, apkarstytą plunksnomis ir karoliukais.
– Sapnų gaudyklė, – paaiškina ji. – Amerikos indėnai mano, kad naktį ore sklando daugybė sapnų, gerų ir blogų. Jie pakabina sapnų gaudyklę vaikui virš lovelės, kad ji sugriebtų pro šalį sklendžiančius sapnus. Gerieji sapnai moka prasmukti pro skyles, nuslysti plunksnomis ir švelniai nusileisti vaikui ant galvos, o blogieji įsipainioja tinkle ir saulei patekėjus žūsta.
Ji švelniai papučia; plunksnos ima šokinėti ir suktis ratu.
Donavonas ėjo į mokyklos auklėtinių susitikimą ne taikytis su Keite. Jis buvo matęs ją anksčiau. Jis dovanojo jai sapnų gaudyklę – arba Keitė ją iš jo nusipirko.
– Kaip gerai tavo brolis pažinojo Keitę Bomon?
Karla gūžteli.
– Manau, jie buvo draugai.
– To negali būti.
Ji pasišiaušia.
– Aš nemeluoju! Kai Polas tarnavo desantininkų pulke, ji jam rašydavo. Mačiau tuos laiškus.
– Laiškus?
– Jis parsivežė juos namo iš Afganistano. Jis išsaugojo jos laiškus.
Imu ją kamantinėti: kur, kada, kodėl, bet ji negali atsakinėti už brolį. Kai mėginu išgauti iš jos konkrečias datas ir laiką, ji dar labiau sutrinka.
Įsiterpia Ruizas, ir mane ima graužti kaltė, kad įbauginau dėl savo brolio nerimaujančią nėščią moterį.
Popietės saulė slenka žemiau stogų, ir viskas ima skendėti šešėlyje. Prekeiviai baigia darbą ir ima krauti prekes į dėžes, krepšius ir metalines skrynias. Į nutekamuosius griovius iš kibirų išverčiamas ledas. Susukamos ir surišamos polietileninės uždangos.
Padėję Karlai sukrauti prekes į jos raudoną Ford Escort važiuojame iš paskos į jos namus. Jie vis dar tušti. Atsakiklyje žinučių jai nėra. Turėčiau pykti ant Donavono, bet jaučiu vien graužiančią tuštumą. Kažkokia nesąmonė! Kam Keitei rašinėti laiškus žmogui, kuris panaudojo prieš ją lytinę prievartą? Juodu kalbėjosi per susitikimą mokykloje. Apie ką?
Ruizas parveža mane namo. Jis išjungia variklį, ir mudu spoksome į gatvės vaizdą, tarsi, daugiau kaip šimtmetį išlikęs beveik toks pats, jis dabar staiga imtų ir pasikeistų.
– Norite užeiti?
– Man reikėtų važiuoti.
– Galėčiau ko nors išvirti.
Jis pasižiūri į mane.
– Arba galėtume atsinešti ko nors iš restoranėlio.
– Turi ko nors išgerti?
– Gatvės kampe – gėrimų parduotuvė.
Rakindama lauko duris, girdžiu, kaip jis švilpaudamas nueina gatve. Įeinu, patikrinu atsakiklį. Visos žinutės Hariui. Nuo jo merginų. Man reikėtų imti iš jo dvigubai daugiau už kambario nuomą – telefono sąskaitoms apmokėti.
Suzvimbia durų skambutis. Turbūt Ruizas. Klystu. Jaunesnis vyras pilku kostiumu. Švariai nusiskutęs, plačių pečių, skandinaviškų bruožų. Stačiakampiai akiniai atrodo per maži jo veidui. Už jo – dar du vyrai, stovintys prie lygiagrečiai vienas kitam pastatytų ir gatvę užtvėrusių automobilių. Jie atrodo lyg kokie oficialūs asmenys, bet ne policijos pareigūnai.
– Detektyve konsteble Barba, turite važiuoti su mumis.
Jis pliaukšteli liežuviu – gal tai koks sutartas ženklas, o gal tik požymis, išduodantis, kad vyras nervinasi.
– Kodėl? Kas jūs?
Jis išsitraukia ženklelį. SONA. Sunkių organizuotų nusikaltimų agentūra. Žinyba įkurta mažiau kaip prieš metus. Žiniasklaida pakrikštijo ją Britanijos FTB atitikmeniu. Ji turi parlamento patvirtintus įstatus, biudžetą ir ypatingų galių. Ko jos atstovams iš manęs reikia?
– Aš esu policijos pareigūnė, – išmiknoju.
– Aš žinau, kas jūs.
– Aš suimta?
– Su jumis pageidauja pasikalbėti svarbūs žmonės.
Dairausi Ruizo. Jis skuba šaligatviu su buteliuku škotiško viskio apsiausto kišenėje. Vienas iš stovinčių prie automobilių vyrų bando pastoti jam kelią. Detektyvas inspektorius daro apgaulingą judesį į kairę, stumteli vyrą pečiu. Vyras persirita per žemą plytinę sienelę ir teškiasi į drumzliną balą. Situacija gali tapti bjauri.
– Viskas gerai, pone.
– Kas jie?
– SONA.
Jo išraiška labai iškalbinga. Baimė ir pasidygėjimas.
– Jums reikėtų kai ką pasiimti į kelionę, – sako vyresnysis pareigūnas.
Juodu su Ruizu vertinamai žiūri vienas į kitą it du gaidžiai vištidėje.
Įsimetu į sportinį krepšį džinsus, kelnaites ir ploną megztinį. Mano pistoletas, suvyniotas į audeklą, guli ant spintelės virtuvėje. Svarstau, ar pasiimti, bet nusprendžiu, kad pasirodyčiau pernelyg priešiška. Nenumanau, ko tiems žmonėms reikia, bet negaliu rizikuoti nuteikti juos prieš save.
Ruizas seka man įkandin iki automobilio. Sėdantis ant užpakalinės sėdynės vienas iš vyrų ranka palenkia man galvą. Mašina šoka iš vietos, ir aš esu bloškiama atgal į naujos odos kvapą skleidžiantį atlošą.
– Tikiuosi, nesugadinome jūsų vakaro planų, detektyve konsteble Barba, – sako vyras pilku kostiumu.
– Mano pavardę žinote. Gal galėčiau sužinoti jūsų?
– Robertas Forbsas.
– Dirbate Sunkių organizuotų nusikaltimų agentūrai?
– Dirbu vyriausybei.
– Kuriai vyriausybės atšakai?
– Tai, apie kurią žmonės daug nekalba.
Jis vėl pliaukšteli liežuviu.
Automobilis privažiuoja Hanberio gatvės galą. Po gatvės žibintu atsišliejusi į juodą motociklą stovi vieniša žmogysta. Ant dešinės rankos kabo šalmas; tarp sugniaužtų pirštų dega cigaretė. Donavonas.
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Regimantas Dima „Vilniaus plovas“ – lietuviškas šnipų romanas
