Rohinton Mistry. Trapi pusiausvyra. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 628 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Elgetų Viršininkas skėstelėjo neprirakinta ranka – kas žino.
– Turės priprasti. Gyvenimas laimės negarantuoja.
Rohintonas Mistry (g. 1952 m.) – indų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Kanadoje, trijų romanų, nominuotų Bookerio premijai, autorius. Garsiausia jo knyga – “Trapi pusiausvyra”, kurioje gimtoji autoriaus Indija iškyla visa savo didybe. Viso pasaulio skaitytojai mini ją tarp dešimties geriausių kada nors parašytų knygų apie Indiją.
Mumbajus, 1975 m., čia netikėtai susitinka keturi žmonės, kurių susipynę likimai traukte įtraukia į romano sūkurį. Žmonės, kurių socialinė padėtis neleistų jiems susitikti “normaliame gyvenime”. Tačiau valstybė ką tik paskelbė nepaprastąją padėtį, ir keturi skirtingų kastų, charakterių ir gyvenimiškos patirties žmonės – du siuvėjai iš mažo kaimelio, bėgantys nuo skurdo ir negailestingos tikrovės, atkakli pusamžė našlė ir studentas nuo Himalajų – atsiduria ankštame bute. Jie priversti sugyventi ir išgyventi drauge. Jie patirs ir šilto, ir šalto, kol likimas vėl juos išblaškys. Šiame monumentaliame romane ne tik visa Indijos kilnybė ir heroizmas, bet ir jos žiaurumas ir nelygybė.
Rohintonas Mistry pasakoja apie skirtingus kelius, kuriais eidami, jo spalvingi ir nepamirštami veikėjai tapo tuo, kas jie yra. Autoriaus talentas nukelia mus į žalius Himalajų slėnius ir triukšmo bei gyvybės kupinas Mumbajaus gatves. Indija – tai stebuklai, istorijos, ašaros, garsai ir personažai, kurių neįmanoma nepamilti, kad ir kokie keisti jie būtų. Tai pati Indijos gyvastis, įkūnyta romane – mintis ir jausmus užvaldantis šalies paveikslas.
Keturių žmonių likimo gijos susipina ir vėl išsiskiria. Atsitraukti neįmanoma. Nes gėrio ir blogio pusiausvyra tokia trapi, kad gali sutrikti nuo menkiausio kvėptelėjimo…
***
Smuikas nepaliestas gulėjo ant spintos penkerius metus. Kaip paprastai kas antri metai iš esmės tvarkydama butą, Dyna apsimuturiuodavo galvą baltu audeklu ir šluostydavo sienas ir lubas ilgakote šluota, o spintos viršų nubraukdavo, nepajudinusi juodo dėklo.
Dar šešerius metus ji taip pat elgėsi su smuiku, nepripažindama, kad jis yra. Dabar po jo mirties praėjo dvylika metų. Laikas parduoti instrumentą, nusprendė ji. Verčiau tegu kas nors juo naudojasi, griežia, užuot jam dulkėjus. Ji užlipo ant kėdės ir nukėlė dėklą. Surūdiję metaliniai spaustukai sucypė, kai ši spustelėjo juos; paskui nukėlė dangtį ir aiktelėjo.
Rezonatorius apie efus buvo visiškai suiręs. Keturios stygos glebiai pliaukšėjo tarp postygio ir kaištelių, o fetrinis dėklo pamušalas buvo sudriskęs, sukapotas į skutus plėšriųjų vabzdžių. Jos rankos aplipo tamsiai raudona vilna. Pasišlykštėjo. Drebančia ranka išėmė stryką iš dėklo dangtyje. Nuo vieno jo galo it plona ilga arklio uodega karojo ašutas; nenutrūkę liko vos tuzinas vijų. Ji sudėjo viską atgal ir nusprendė nunešti į „L. M. Furtado & Co“.
Pakeliui teko smukti į biblioteką, kol gatve pražingsniuos šėlstantys demonstrantai. Jie daužė parduotuvių langus ir skandavo šūkius prieš Pietų Indijos gyventojų, kurie vagia jų darbus, antplūdį į miestą. Dyna palaukė dar kelias minutes, paskui išėjo iš bibliotekos.
„L. M. Furtado & Co“ ponas Maskarenjas žiūrėjo, kaip šluojamos didžiulės veidrodinio stiklo vitrinos šukės, žėrinčios tarp dviejų gitarų, bandžos, bongų ir naujausių Klifo Ričardo dainų natų. Ponas Maskarenjas vėl atsistojo už prekystalio, Dynai įėjus į parduotuvę su smuiku.
– Kaip apmaudu, – tarė ji, rodydama į vitriną.
– Šiais laikais tai jau tiesiog verslo išlaidos, – atsiliepė jis ir atidarė dėklą, kurį ji padėjo priešais. Išvydęs, kas jame, bauginamai nutilo. – Ir kaip tai atsitiko? – Jis nepažino Dynos, nes Rustamas ją su juo supažindino seniai, kartą užsukęs nusipirkti fa stygos. – Negi juo niekas negriežia?
– Jau keletą metų.
Ponas Maskarenjas pasikasė dešinę ausį ir, nuožmiai susiraukęs, apsižvalgė pro juodarėmius akinius.
– Kai smuikas nenaudojamas, stygas reikia atleisti, strykas turi būti neįtemptas, – rūsčiai pasakė. – Mes, žmonės, atleidžiame diržus, grįžę namo ir ilsėdamiesi, juk taip?
Dyna susigėdusi linktelėjo.
– Ar jį galima sutaisyti?
– Viską galima sutaisyti. Tik neaišku, kaip jis skambės sutaisytas.
– O kaip?
– Siaubingai. Kaip besipjaunančios katės. Bet galime iškloti dėklą nauju veltiniu. Dėklas geras ir tvirtas.
Ji pardavė ponui Maskarenjui dėklą už penkiasdešimt rupijų, paliko ir smuiko liekanas. Jis pasakė, kad pradedantis smuikininkas galbūt su nuolaida nusipirktų sutaisytą instrumentą.
– Mokiniai vis tiek tik cypina ir žvigdo, tonas jiems nelabai svarbus. Jei parduosiu, gausite dar penkiasdešimt rupijų.
Ją nuramino mintis, kad smuiką galbūt įsigis koks entuziastingas paauglys. Rustamui būtų patikusi mintis, kad jo smuikas toliau kankina žmonių padermę.
Kartkartėmis Dyną imdavo graužti sąžinė dėl smuiko. Kaip kvaila, mąstė ji, dvylika metų palikti jį gulėti ant spintos ir nykti. Galėjo bent Kserksui ir Zarirui padovanoti, paskatinti mokytis griežti.
Paskui vieną rytą kažkas atėjo pas ją į butą ir pranešė, jog poniai Dalaji yra siuntinys.
– Tai aš, – atsiliepė ji.
Jaunuolis madingai aptemptomis kelnėmis ir skaisčiai geltonais marškiniais su atsegtomis trimis viršutinėmis sagomis grįžo į furgoną atnešti daikto. Dyna svarstė, ar ne smuikas. Praėjo šeši mėnesiai nuo tada, kai ji nunešė jį į „L. M. Furtado & Co“. Gal ponas Maskarenjas grąžina jį, nes pataisyti nebeįmanoma.
Jaunuolis vėl pasirodė tarpduryje, vilkdamas suniokotą Rustamo dviratį.
– Iš nuovados, – paaiškino.
Jis nespėjo pakišti jai kvito pasirašyti, kad gavusi daiktą, nes jos ranka nuslydo durų stakta, ir ji grakščiai susmuko ant grindų. Nualpo.
– Ma-dži[1], – persigando pasiuntinys. – Iškviesti greitąją? Jūs sergat? – Jis paklaikęs ėmė ją vėduoti siuntinių registracijos žurnalu, vieną veido pusę, kitą, vildamasis, kad kuri nors oro srovė pagelbės, ir ji vėl ims alsuoti.
Dyna krustelėjo, jis ėmė vėduoti smarkiau. Paskatintas sėkmės, paėmė ją už riešo, lyg tikrindamas pulsą. Jis nelabai nutuokė, ką daryti su riešu, bet kelis kartus matė taip darant filmuose, kurių herojus buvo gydytojas, o herojė – krūtininga seselė.
Dyna vėl krustelėjo, pasiuntinys paleido riešą, patenkintas pirma medicinine savo sėkme.
– Ma-dži, kas atsitiko? Ką nors pakviesti?
Ji papurtė galvą.
– Karštis… dabar viskas gerai. – Akyse vėl suraibuliavo sulankstytas rėmas ir rankenos. Valandėlę ji svarstė, kodėl policininkai nudažė dviratį rausvai ruda spalva: jis buvo juodas.
Paskui migla išsisklaidė, ji vėl matė kaip paprastai.
– Jis visiškai surūdijęs, – tarė.
– Visiškai, – linktelėjo jis, paskui patikrino etiketę su bylos numeriu ir data. – Nieko nuostabaus. Dvylika metų stovėjo įkalčių kambaryje, langai jame išmušti, o pro stogą varva. Per dvylika lietingųjų metų laikų surūdytų net žmogaus kaulai.
Dynai sudunksėjo širdis, ir ji užsipuolė jaunuolį.
– Ar taip reikia elgtis su svarbiais įkalčiais? Jei jie pagautų nusikaltėlį, kaip teisme įrodytų – juk įkaltis sugadintas?
– Sutinku. Bet varva visame pastate. Sušlampa ne tik įkalčiai, bet ir darbuotojai. Ir svarbios bylos, rašalas susilieja. Tik viršininko kabinete sausa.
Jo paaiškinimas jos beveik nenuramino, ir jis pabandė dar kartą:
– Žinot, ma-dži, kartą saugykloje laikėme maišą kviečių. Kažkas nužudė savininką, norėdamas juos pavogti. Ant džiuto maišo buvo kraujo dėmių. Kai byla buvo perduota nagrinėti teismui, žiurkės buvo pragraužusios maišą ir surijusios beveik visus kviečius. Teisėjas nutraukė bylą dėl įkalčių stokos. – Jis apdairiai nusijuokė, baigęs pasakoti, vildamasis, kad jai irgi bus juokinga.
– Radai iš ko juoktis, – supyko Dyna. – Nusikaltėlis išėjo į laisvę. O teisingumas?
– Siaubinga, tiesiog siaubinga, – sutiko jis, pakišo jai žurnalą pasirašyti, padėkojo ir išvažiavo.
Ji apžiūrėjo savą kvito kopiją. Jame buvo parašyta, kad byla nutraukta, o turtas grąžintas artimiausiam giminaičiui.
Dyna nebuvo prietaringa. Bet dviratis, atsiradęs po suniokoto smuiko, ją sugniuždė. Nusprendė, kad taip jai perduodama žinia. Atliko paskutinį Faredūno užsakymą, vakarinę suknelę dukterėčiai, nunešė jam, paspaudė ranką ir pasakė, kad nebegalės su juo susitikinėti, nes meta siūti ir išteka.
•
Nuo tada Dyna Faredūno nebematė. Kad su juo nesusidurtų, atsisakė ir kitų to namo klientų. Darbo, kad galėtų pragyventi, užteko iš kitur.
Taip prabėgo penkeri metai. Paskui išsipildė tetos Širynos pranašystė. Dyna sulaukė keturiasdešimt dvejų, ir akys pradėjo kelti jai nerimą. Per dvylika mėnesių akinius teko pakeisti du kartus. Stiklai pasidarė grėsmingai stori.
– Nebevarginkite akių arba apaksite, – pasakė gydytojas, liesas mažas žmogelis, turintis juokingą įprotį krutinti pirštus jai prieš akis, tikrindamas periferinę regą. Dynai jis priminė vaikus, vaidinančius drugius.
Bet netikėtas jo stačiokiškumas ją supykdė ir truputį išgąsdino. Ji nežinojo, ką darys, jei siūti nebegalės.
Laimė, laiku atsirado išeitis. Draugė Zenobija papasakojo apie didelės tekstilės bendrovės eksporto vadybininkę.
– Ponia Gupta – viena nuolatinių mano klienčių. Ne kartą padariau jai paslaugą, ji tikrai ras tau lengvą darbelį.
Vieną tos savaitės popietę „Veneros“ grožio salone, trenkiančiame vandenilio peroksidu ir kitais grožio chemikalais, Dyna laukė ponios Guptos, patogiai įsitaisiusios po džiovintuvu.
– Dar kelias minutes, – sušnibždėjo Zenobija. – Darau jai nuostabiausią kuodą, bus puikios nuotaikos.
Dyna, sėdėdama priimamajame, žiūrėjo, kaip Zenobija iš eksporto vadybininkės plaukų kuria architektūros, net skulptūros, paminklą. Procesas užtruko, ir ji iš šono dirstelėjo į save veidrodyje, įsivaizduodama aukštąjį statinį sau ant galvos.
Netrukus segtukų ir suktukų pastoliai buvo atsargiai išardyti, šukuosena baigta. Abi moterys išėjo į laukiamąjį. Ponia Gupta plačiai šypsojosi.
– Kaip gražu, – prisivertė pasakyti Dyna, kai jos buvo pristatytos viena kitai.
– Oi, ačiū, – atsiliepė eksporto vadybininkė. – Bet visi nuopelnai Zenobijos, ji talentinga. Aš tik žaliavos tiekėja.
Jos nusijuokė, Zenobija tvirtino, kad ji niekuo dėta:
– Bendrą įspūdį daro ponios Guptos veido struktūra – pažvelk į skruostikaulius ir elegantišką laikyseną.
– Liaukis, liaukis! Imsiu raudonuoti! – suspigo ponia Gupta.
Aptarinėdama stebuklingus importinius šampūnus ir plaukų laką, Zenobija sumaniai, kaip raitydavo garbanas, nukreipė kalbą apie drabužių pramonę. Ponia Gupta mielai pasakojo apie savo laimėjimus „Au Revoir Exports“.
– Vos per vienus metus dukart padidinau apyvartą, – tarė ji. – Be galo prestižinės firmos iš viso pasaulio prašo mano modelių. – Jos bendrovė – ji visą laiką vartojo savybinį įvardį – pradėjo tiekti moteriškus drabužius Amerikos ir Europos butikams. Siuvama vietoje pagal užsieninius reikalavimus, sutartys sudaromos mažoms partijoms. – Taip man labiau apsimoka. Geriau, negu turėti vieną didžiulę gamyklą, kurią sužlugdytų streikas. Niekas nenori turėti reikalų su profsąjungos banditais, jei tik gali jų išvengti. Ypač šiais laikais, kai šalyje taip neramu. O tokie profsąjungos veikėjai kaip Džaiprakašas Narajanas tik skatina pilietinį nepaklusnumą. Paprasčiausiai pridaro bėdų. Mano, kad jis antras Mahatma Gandhis.
Zenobijai užsiminus, ponia Gupta pritarė, kad Dyna būtų tinkama tokiam darbui.
– Taip, jūs lengvai galėtumėt samdyti ir prižiūrėti siuvėjus. Jums pačiai persitempti nereikės.
– Bet aš niekada nesiuvau sudėtingų ar itin madingų drabužių, – prisipažino Dyna, ir Zenobija sušnairavo į ją. – Tik paprastus. Vaikiškas suknytes, mokyklines uniformas, pižamas.
– Čia irgi nesudėtinga, – patikino ponia Gupta. – Tereikia tiksliai kaip laikrodis laikytis popierinių iškarpų.
– Būtent, – pritarė Zenobija, pyktelėjusi dėl Dynos svyravimo. – Ir jokių kapitalo įdėjimų, du siuvėjai puikiausiai tilps tavo galiniame kambaryje.
– O namo savininkas? – paklausė Dyna. – Jis gali pridaryti man didelių nemalonumų, jei bute įsteigsiu siuvyklą.
– Jam nėra reikalo žinoti, – atkirto Zenobija. – Prikąsk liežuvį ir nieko nesakyk nei kaimynams, nei kam nors kitam.
Siuvėjams teks atsivežti savo siuvimo mašinas, taip įprasta, pasak ponios Guptos. Vienetinis užmokestis geriau, skatina iniciatyvą, o valandinis tik laikui švaistyti.
– Visada prisimink vieną dalyką, – pabrėžė ji. – Tu viršininkė, tu nustatai taisykles. Niekada neprarask savitvardos. Siuvėjai – labai keisti žmonės, jie siuva mažomis adatėlėmis, bet pasipūtę, lyg nešiotųsi didelius kardus.
Dyna buvo įtikinta ir leidosi ieškoti dviejų siuvėjų, naršydama skersgatvių labirintus purvinuose miesto viduriuose. Diena po dienos ji eidavo į aptriušusius pastatus ir įmones, kurie visi vos laikėsi it aptrintų kortų nameliai. Siuvėjų ji matė apsčiai – sutūpusių ankštose palėpėse, susigūžusių į požeminius urvus panašiuose kholi[2], sulinkusių dvokiančiuose kambariukuose ar sėdinčių sukryžiuotomis kojomis ties sankryžomis – siuvančių įvairiausius dalykus nuo čiužinių apvalkalų iki vestuvinių drabužių.
Tie, kurie mielai būtų sutikę, jos nuomone, nesugebėtų įvykdyti eksporto prekėms keliamų reikalavimų. Ji matė jų darbo pavyzdžius: kreivos apykaklės, nelygūs palankai, nevienodos rankovės. O tie, kurie buvo pakankamai nagingi, norėjo, kad darbas būtų jiems pristatomas į namus. Bet ponia Gupta kėlė vienintelę, tačiau griežtą sąlygą: siūti reikia, prižiūrint rangovui. Jokių išimčių, net Zenobijos draugei, nes „Au Revoir“ iškarpos visiškai slaptos.
Daugių daugiausia Dyna galėjo užrašyti savo adresą mažose popieriaus skiautelėse ir palikti jas siuvyklose, kuriose darbo kokybė buvo priimtina. „Jei pažįstate žmonių, kurie siuva taip pat gerai kaip jūs ir kuriems reikia darbo, atsiųskite juos pas mane,“ – prašė ji. Daugelis savininkų išmesdavo popiergalį, vos jai išėjus. Kai kurie suvyniodavo jį į siaurutį kūgį ir prieš išmesdami pasikrapštydavo ausis.
Tuo tarpu Zenobijai toptelėjo kita mintis: ji pasiūlė Dynai priimti nuomininką. Nieko ypatingo nereikės, keli būtiniausi daiktai, lova, spinta, vonia; o valgyti virs truputį daugiau negu sau dabar.
– Turi omeny, su visu išlaikymu? – paklausė Dyna. – Niekada. Nuomininkai – didžiausia bėda. Prisimenu atvejį Firozšah Bage. Tai prisikankino vargšai žmogeliai.
– Nesikraustyk iš proto. Neįleisime į butą sukčių ar bepročių. Pagalvok apie nuomą kas mėnesį – garantuotos pajamos.
– Ne, baba[3], nenoriu rizikuoti. Girdėjau, kaip vargdavo daugybė senukų ir vienišų moterų.
Bet menkos santaupos nyko, ir ji nusileido. Zenobija patikino, kad jos priims tik patikimą žmogų, geriausia trumpam atvykusį į miestą ir turintį namus, kur jis ketinąs grįžti.
– Tu ieškok siuvėjų, – tarė ji. – O aš rasiu nuomininką.
Taigi Dyna toliau dalijo savo pavardę ir adresą siuvyklose, eidama vis toliau, važiuodavo traukiniu į šiaurinius priemiesčius, į miesto rajonus, kurių nematė visus keturiasdešimt dvejus gyvenimo metus. Ją dažnai gaišindavo eitynės ir demonstracijos prieš valdžią, užkertančios kelią transportui. Kartais iš antro autobuso aukšto ji galėdavo gerai apžiūrėti triukšmingą minią. Plakatai ir šūkiai kaltino ministrę pirmininkę netinkamu valdymu ir korupcija, reikalaudami atsistatydinti pagal teismo, pripažinusio ją kalta dėl neteisėtų veiksmų per rinkimus, sprendimą.
„Ir net jei ministrė pirmininkė atsistatydintų, ar iš to būtų kokios naudos?“ svarstė Dyna.
Vieną vakarą, lėtam priemiestiniam traukiniui laukiant, kol pasikeis semaforo signalas, ji žiūrėjo už geležinkelio užtvaros, kur iš požeminės kanalizacijos pliaupė juodų maurų srautas. Vyrai traukė virvę, dingstančią žemėje. Jų rankos buvo juodos iki alkūnių, nuo rankų ir virvės varvėjo glitėsiai. Lūšnoje už jų rūko lauželiai, ant jų žmonės virė valgį, orą teršė dūmai. Darbininkai bandė išvalyti užsikimšusį kanalizacijos vamzdį.
Paskui iš po žemių išlindo berniukas, įsikabinęs į virvės galą. Jis buvo aplipęs slidžiais kanalizacijos maurais, o atsistojęs sužvilgėjo ir sumirguliavo saulėje siaubingu grožiu. Plaukai, sustirę nuo purvo, tarsi juodų liepsnų vainikas. Už jo į dangų raitydamiesi kilo dūmai, taigi ši vieta buvo be galo panaši į pragarą.
Dyna pašiurpusi spoksojo į jį, užsiėmusi nosį nuo smarvės, kol traukinys išvažiavo iš šio rajono. Bet požemio vaizdas persekiojo ją visą šią ir dar daug dienų.
Ilgos slogios kelionės, skurdo vaizdai nukamavo ją. Nusiminė kaip niekada. Zenobija tai suprato iš akių.
– Kodėl tokia paniurusi? – paklausė ji ir švelniai įgnybo Dynai į skruostą.
– Man įkyrėjo šitos grumtynės. Nebegaliu.
– Privalai nepasiduoti. Klausyk, su manimi susisiekė dar keletas galimų nuomininkų, vienas iš jų – Manekas Kohla, Abanos sūnus. Prisimeni ją? Mokėsi su mumis. Parašė man, kad Manekas pakęsti negali koledžo bendrabučio ir žūtbūt pasiryžęs išsikraustyti. Aš tik noriu įsitikinti, kad pasirinksime padorų jaunuolį.
– Tik pinigus švaistau traukinių bilietams, – tarė Dyna, jos nesiklausydama. Ji norėjo, kad draugė pritartų, jog laikas atsisakyti šių sekinančių kelionių.
– Bet tik pagalvok – kai rasi du siuvėjus, koks lengvas bus tavo gyvenimas. Nebenori gyventi savarankiškai, geriau su Nasvanu?
– Net nejuokauk taip.
Mintis apie tokią galimybę privertė ją toliau palikinėti adresą vis kitose siuvyklose. Jautėsi kaip paklydę pasakos, kurios pavadinimą pamiršo, vaikai, palikę duonos trupinių pėdsaką, pagal kurį vylėsi rasti kelią namo. Bet duoną sulesė paukščiai. Ar ją kada nors kas nors išgelbės, svarstė, o gal jos popiergalių pėdsaką sunaikins vėjas, juodi kanalizacijos maurai, alkana makulatūros rinkėjų kariuomenė, klaidžiojanti gatvėmis su maišais?
Pavargusi ir nusivylusi, ji įžengė į skersgatvį, kurio viduriu tekėjo srutų upeliukas. Jo paviršiuje plūduriavo lupenos, nuorūkos, kiaušinių lukštai. Tolėliau skersgatvis siaurėjo ir beveik virto nutekamuoju grioviu. Vaikai plukdė popierinius laivelius nutekamuosiuose vandenyse ir bėgo įkandin palei vangią srovę. Į parduotuves ir namus vedė pėsčiųjų takai iš lentų. Kai laivelis dingdavo po lenta ir sėkmingai išnirdavo kitoje pusėje, vaikai iš džiaugsmo imdavo ploti.
Už kažkieno durų Dyna išgirdo pažįstamą siuvimo mašinos barškesį ir gausmą. Šiandien čia bus paskutinis siuvėjas, nusprendė, ryžtingai žingsniuodama lenta, o paskui važiuos tiesiai namo.
Pusiaukelėje jos koja įstrigo išpuvusioje vietoje. Riktelėjo, neprarado pusiausvyros, bet neteko bato. Vaikai įbrido į vandenį, rėkdami, graibydami po tamsiu paviršiumi, varžydamiesi, kuris jį ištrauks.
Ji priėjo prie siuvyklos durų ir paėmė varvantį batą, davusi nudžiugusiam berniūkščiui, kuris jį rado, dvidešimt penkių paisų monetą. Siuvimo mašina nutilo; tarpduryje, sąmyšio išviliotas, pasirodė jos savininkas.
– Ką jūs, nenaudėliai, vėl iškrėtėte? – aprėkė jis vaikus.
– Jie man padėjo, – tarė Dyna. – Ėjau į jūsų siuvyklą, ir batas įkrito į vandenį.
– O, – suniurnėjo jis, šiek tiek nusivylęs. – Paprastai jie visada daro eibes. – Supratęs, kad čia gali būti klientė, pakeitė toną. – Prašom užeiti, prašom.
Jos klausimas apie siuvėjus jį nuvylė. Abejingai atsiliepė: „Gerai, aš pabandysiu“ ir čiupinėjo matavimo juostą, kol ji rašė savo pavardę ir adresą.
Staiga nušvito.
– Žinot ką, jūs atėjot ten, kur reikia. Turiu du nuostabius siuvėjus. Rytoj atsiųsiu.
– Tikrai? – paklausė ji nepatikliai, nustebinta tokios permainos.
– O taip, du puikūs siuvėjai, arba mano vardas ne Navazas. Mat jie neturi savo siuvyklos, dirba pas klientą. Bet labai įgudę. Jūs būsite patenkinta.
– Gerai, rytoj su jais susitiksiu. – Ji išėjo, nepuoselėdama jokių vilčių. Pastarosiomis savaitėmis netesėtų pažadų girdėjo ne vieną.
Parėjusi namo, nusimazgojo kojas ir nuvalė batus, vėl pasišlykštėjusi nuo minties apie skersgatvį, kuriame su popieriniais laiveliais žaidžia vaikai. Vilčių nepuoselėjo nei dėl siuvėjo pažado, nei dėl Zenobijos patikinimo, kad nuomininkas tuojau atsirasiąs, kad bendraklasės sūnus, Manekas Kohla, gali pasirodyti kiekvieną dieną apžiūrėti kambario.
Taigi kitą rytą, suskambėjus skambučiui, Dyna pasitiko sėkmę išskėstomis rankomis. Prie jos durų stovėjo nuomininkas ir vakarykščio popieriaus lapelio vaisius: du siuvėjai, vardu Yšvaras ir Omprakašas Darzi.
Kaip būtų pasakiusi Zenobija, visa šutvė į jos butą įgriuvo kartu.
