Į kavinę „On Roll“ senamiesčiu traukiantį kaunietį dažniausiai privilioja kvapas, mat riestainiai čia kepami kiaurą dieną, kiekvienam pirkėjui asmeniškai. Vos prieš tris mėnesius ant Vilniaus ir Palangos gatvės kampo Kauno senamiestyje duris atvėrusi užkandinė unikali, mat siūlo Lietuvoje nematytus vengriškus kepinius, taip pat yra gražus šeimos verslo pavyzdys.
Darius Laurinavičius, idėjų generatorius ir kavinės bendrasavininkas neslepia, jog verslą kūrė dėl vaikų, tačiau prie jo prisideda ir tėvai. Savo rankomis sukūręs kavinės interjerą, šis atvirauja, jog darbuojantis su šeimyniškiais jokių problemų nekyla, o Kaunas buvo teisingas pasirinkimas tokio pobūdžio verslui, nors ir linkėtų valdininkams atsikratyti reflekso sakyti „ne“.
Ko gero viskas prasideda nuo minties. Kaip kilo tokio verslo idėja?
Nors pagal specialybę esu biologas ekologas, taip pat studijavau tarptautinę verslo vadybą, visuomet žavėjausi maistu. Tai reiškia, jog ne tik mėgstu valgyti, bet ir gaminti maistą. Manau, jog mūsų išskirtinumas yra šviežume. Bandeles aš irgi mėgstu, tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune šios kepamos iš ryto ir pardavinėjamos visą dieną. Tai reiškia, kad jei nepasitaikė šviežios bandelės nusipirkti ryte, vakare šios tikrai nebegausi. Skirtingai nei panašaus pobūdžio kavinės, kiekvieną kepinį mes iškepame specialiai pirkėjui, priešais jo akis. Nors dirbame nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, tešlos paruošimo procesas trunka apie dvi valandas, tad kartais darbuojamės tol, kol šios tiesiog nebelieka.
© Vaivos Chockevičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Minėjote, jog Lietuvoje šiuos riestainius ko gero kepate vieninteliai. Kokia yra šio kepinio istorija?
Tai yra vengrų tradicinis vestuvinis pyragas. Šiuos riestainius su cinamonu kepdavo iki trijų metrų ilgumo. And juostos užvyniojama tešla ir kepama ant žarijų. Tešla išsivynioja spirale, žiedu. Kadangi žiedas simbolizuoja šeimos vienybę, dėl to iki dvidešimto amžiaus pradžios buvo laikomas grynai ritualiniu vestuviniu patiekalu, kurio kitom progom nekepdavo ir nepardavinėdavo. Žinoma šiais laikais mes savo gaminių jau nebekepame ant žarijų, naudojamės elektrine krosnele. Šis naujas metodas gimė po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet į Vengriją pradėjo atvažiuoti turistai. Užsieniečiai ir sugalvojo, jog paprastai ant laužo kepamą skanėstą galima iškepti elektrinėje krosnelėje.
Sakykite atvirai, ar sunku Kaune pradėti verslą?
Kaune anksčiau verslo neturėjau ir tai man, kaip vilniečiui, buvo nauja patirtis. Tiesą sakant manau, jog Kaunas yra nuvertintas, o miestiečiai turi tam tikrų kompleksų. Kartais draugai ar pažįstami sako: „Ką, tu išprotėjai, Kaune? Kaunas – ne miestas, geriau Klaipėdoj būtum daręs…“ Tačiau netrukus įsitikinau, jog viskas čia normaliai ir žmonės labai normalūs.
© Vaivos Chockevičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Visai kas kita kalbant apie valdiškas institucijas. Ansčiau teko susidurti su šia sistema Molėtuose ir Vilniuje, tačiau palyginus – Kaunas kebliausias reikalas. Molėtuose visi visus pažįsta, todėl žmonės vieni kitiems yra linkę padėti. Viskas vyksta proto ribose, niekas nestato dirbtinių kliūčių. Vilniuje leidimą savo sumanymui gauni, arba ne. Jeigu jo negavai, gali negaišti laiko, mat ko gero jo niekada ir negausi. Jei antrą kartą ateisi tuo pačiu reikalu, tikriausiai liksi nesuprastas.
Kaune ko tik paklausi, ko prašysi, visi iš karto sako „negalima“. Net neklausydami ir nežiūrėdami. Galų gale, jei ilgai ir nuobodžiai vaikščiosi ir žysi įrodydamas savo teisybę, gausi tai, ko nori, tik tai gali tęstis mėnesius.
© KaunoZinios.lt nuotr.
Tad kodėl savo verslui vis dėlto pasirinkote Kauną?
Viena iš priežasčių yra ta, jog čia gyvena mano mylima moteris. Atroji priežastis, jog Kaune žymiai lengviau gauti patalpas negu Vilniuje. Nežinau, ką sostinėje turėčiau daryti, jog gaučiau patalpas miesto centre, dažniausiai tokios patalpos laisvai rinkoje „neplaukioja“. Tačiau pernai, kai ieškojau patalpų Kaune, galėjau rinktis iš penkių varijantų. Kai ieškai patalpų tokiam verslui, nori, kad vieta būtų aiškiai matoma ir dažnai praeinama. Tad ko negavau Vilniuje, gavau Kaune. Šiuo metu čia ir gyvenu.
Ką galėtumėte pasakyti apie Kauno žmones, savo klientus?
Kartais atrodo, jog Kaune reikia kažką keisti, mat miesto gyventojai turi kompleksą, kad Kaune nieko gero būti negali, tačiau pirkėjuose aš nematau esminių skirtumų tarp vilniečių ir kauniečių. Visas įdomumas, jog gan ryškūs yra kartų skirtumai. Jaunimas – visiškai toks pats kaip ir Vilniuje. Jiems įdomios naujovės, jie lengvai jas priima. Jų dėka verslo pradžia buvo lengva. Konservatyvioji karta – tarp keturiasdešimt ir šešiasdešimt, dažnai „užsikonservavę“ žmonės. Bijo šnekėtis, vaikšto senais maršrutais nuleidę galvas. Vienintelis būdas juos prisivilioti – iš kavinės sklindantis aromatas. Kartais šis pasklinda per visą gatvę, įbėga močiutė ir išeina suburbėjusi, jog ne to tikėjosi.
© Vaivos Chockevičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Tikriausiai tikitės pagyvėjimo, kai sugrįš studentai?
Šiuo metu taip pat skųstis negaliu, bet žinoma, studentai visuomet laukiami. Kol šie vasarai nebuvo palikę miesto, sunkiai suspėdavom tryse apsisukti, dabar tą patį darbą galiu atlikti vienas.
Ar manote, jog Lietuvoje yra šeimos verslo kultūra?
Manau, jog blogiausia, ką mums padarė sovietmetis yra tai, jog išardė šeimas. Šeimos verslo kultūra mane įkvėpė Vokietijoje. Mažiausiam miestely gali rasti viešbutėlį, kuris priklauso vienai šeimai nuo XVI amžiaus. Tas yra žavu. Kadaise turėjau mokytoją iš Amerikos, kuris sakė, jog gerai negyvensime tol, kol neišmoksime dalintis. Manau, jog būtent elementaraus verslo pasidalijimo ir trūksta Lietuvoje. Jei visi sugeba dalintis, tuomet kada gerai sekasi kirpėjui, bus gerai ir kepėjui. Tokia sistema.
Taip pat skaitykite: „Michelle“ – gardus maistas ir jaukus prašmatnumas
