Dmitrijus Oreškinas
Politologas, Rusijos Mokslų akademijos Geografijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis
Aštrioji Ukrainos krizės fazė praėjo. Svarbiausias klausimas – ar Putinas ryšis įvesti kariuomenę į Rytų Ukrainą – išspręstas. Nesiryš. Nors karinė, ekonominė ir geostrateginė logika tiesiog to reikalavo. Drėkinimo kanalas, elektra, žaliava pramonei ir pagamintos produkcijos išvežimas – visa tai diktuoja būtinybę perimti aplinkinių sričių kontrolę. O dabar Krymas – apgultas eksklavas. Neišvystyti uosto terminalai aiškiai neparuošti išaugusiam prekių srautui priimti, todėl paistalai apie tiekimą jūra, kaip ir šnekos apie tilto per Kerčės sąsiaurį statybą (mažiausiai 3-4 metai) – lengvai nuspėjama propaganda. Negana to, esama ir Padniestrės faktoriaus – ji atsidūrė nedraugiškos Moldavijos ir dar nedraugiškesnės (dabar) Ukrainos gniaužtuose. Taigi Lugansko-Odesos sausumos koridorius iki Padniestrės – taktiniu požiūriu būtinas reikalas.
Bet karo logika susiduria su politine logika. Kremlius nesitikėjo tokio Vakarų sutelktumo. Buvo manoma, kad jie patriukšmaus ir užsičiaups – kaip ir nutiko su Gruzija. Tačiau trečiojo laipsnio sankcijų perspektyva pasirodė esanti labai reali – blaiviai mąstant, režimas šių sankcijų gali ir neišlaikyti. Antra, su kiekviena praleista diena Ukrainos armijos (kokia ji yra – tokia) galia vis auga. Susišaudymų tikrai būtų neišvengta, o kolektyvinis Putinas visai netrokšta cinkuotų karstų ir brolžudiško karo svetimoje teritorijoje pradininko šlovės. Trečia, strategai nepakankamai įvertino visuomenės palaikymą. Kijevo valdžios ir vakariečių Rytuose nemėgsta – tik to maža, kad Rytai imtų džiaugsmingai sveikinti atpažinimo ženklų neturinčius žaliuosius žmogeliukus. Ypač jei tie ims šaudyti. O šaudyti (žr. aukščiau) teks. Ukrainos Rytai, be jokios abejonės, norėtų didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Būtent todėl jie nenori iš Kijevo valdžios beatodairiškai patekti po Maskvos pėda. Priešingai, suvokiant dabartinės Kijevo valdžios silpnumą, Rytams dėl savo statuso sutvirtinimo geriau derėtis su ja, o ne su jokių alternatyvų nesiūlančiu Kremliumi.
Tai, kad Kremliaus Korporacija nepasiruošusi eskaluoti konflikto, patvirtina ir vienas faktas – Igoris Sečinas už 1 milijardą rublių įsigijo po Krymo anšliuso atpigusių „Rosneft“ akcijų. Sečinas puikiai informuotas ir jeigu jis būtų tikėjęsis krizės paaštrėjimo, būtų dar savaitėlę kitą luktelėjęs, kol kursas smuktų dar žemiau – po įsiveržimo taip neišvengiamai būtų nutikę. Reiškia, nesitikėjo. Klausimą iš kur jo kišenėje reikiamu laiku atsirado milijardas gal atidėkime į šalį.
Naktinis Putino skambutis Obamai ir vėlesnis J. Kerry lėktuvo sugrąžinimas tam, kad šis Paryžiuje susitiktų su Lavrovu, buvo aiškus signalas – norima aptarti atsitraukimo sąlygas mainais reikalaujant „federalizuoti“ Ukrainą ir nutraukti Padniestrės blokadą. Amerikiečiai, priešingai, nei nuoširdžiai tiki patriotiška visuomenė, nėra kvailiai. Jie signalą suprato taip, kaip jį ir reikėjo suprasti: pulti Kremlius bijo.
Ministrą Lavrovą galima tik užjausti. Jam teko ginti pozicijas, kurių iš principo neįmanoma išlaikyti. Jis padarė viską, ką gali, iš tos nevilties net paskleisdamas krūvą pasakėlių apie Padniestrę, „Dešinįjį sektorių“ ir snaiperius. Tai, žinoma, buvo skirta ne Kerry – šis šienas buvo patriotiškai visuomenei pašerti. Kad turėtų ką atrajoti, kai nėra apie ką kalbėti. Bet politika turi savas taisykles – jei partneriui iš anksto aišku, kad pasvėrei visus įsiveržimo už ir prieš ir supratai, kad skaudžiai gausi per subinę, kvaila reikalauti, kad už rūpestį nuosava subine dovanai dar ir meduolių duotų. Todėl ponas Kerry buvo prognozuojamai nesukalbamas: niekas, gerbiamieji, jūsų į Krymo pelėkautus varu nevarė. Štai ir valgykite savo nemokamą sūrį, įtikinėdami šalininkus, kad privertos uodegos visai neskauda. JAV griežtai reikalauja į derybas įtraukti ir Kijevo valdžią, tą, apie kurios nelegitimumą taip garsiai kalbama Kremliuje. Ir, regis, teks sutikti – nes Rytų Ukrainos destabilizacijos ir atskyrimo viltys nepasiteisina.
Pasverkim, kas lieka. Ambicinga istorija prasidėjo pažadais sugrąžinti Ukrainą (visą!) į Maskvos įtakos sferą, integruoti ją į Muitų sąjungą ir Eurazijos vertybių sistemą. Tokia buvo maksimali programa. Akivaizdu, kad ji žlugo. Atėjo minimalios programos eilė – priglobti po savo sparneliu nors Ukrainos Rytus ir Krymą. Korporacijos kalba tai vadinama kodiniu žodžiu „federalizacija“. Pirmas šią nuostabią idėją dar 2004 metų „oranžinės revoliucijos“ laikais išsakė NVS šalių instituto direktorius K. F. Zatulinas. Tada jis kalbėjo daug drąsiau ir „federalizaciją“ interpretavo kaip siūlymą Ukrainos Vakarams dingti į savo Europą, o Rytams – grįžti į Rusijos įtakos zoną. Tuometinė Korporacija turėjo su „federalizacija“ susijusių iliuzijų, kad Rytai, pagal nutylėjimą, apima ir Kijevą. Dabar ambicijos apmalšo: girdime aistringas kalbas apie „mūsų“ Charkovą ir Donbasą, daug rečiau apie „mūsų“ Odesą. Kijevas per dešimtį metų pamažu nuklydo į Vakarus – tai natūralus europietiškų vertybių pranašumo, palyginus su patriotinėmis Korporacijos pasakomis, rezultatas.
Naudinga žinoti, kad Angelos Merkel ir kitų Europos politikų lūpose „federalizacijos“ terminas reiškia visai ką kita – vienos suverenios vyriausybės rėmuose esančius vidinius statutinius santykius tarp žemių ir federalinės vyriausybės. Panašiai, kaip federacinėje Vokietijoje ar federacinėse JAV. Teritorinių statusų perskirstymo Ukraina, greičiausiai, neišvengs – bet ji iš paskutiniųjų stengsis apsieiti be broliškos Kremliaus pagalbos.
Kovo 30 dieną tapo aišku, kad programa-minimum irgi žlugo. Kolektyvinis Putinas priverstas tenkintis simboline pergale Kryme, sukėlusia trumpalaikį populiarumo pliūpsnį ir ilgalaikius finansinius ir ekonominius dotacijomis paremto eksklavo išlaikymo probleminėje apsuptyje sunkumus. Pridėkime augančią tarptautinę izoliaciją. Pridėkime galimą Padniestrės blokadą – o ko jūs tikėjotės? Pridėkime tikėtinus Vakarų veiksmus dėl naftos ir dujų. Pergalės fanfaros nuaidės, o problemos liks.
Nepavyksta sužlugdyti naujojo Ukrainos prezidento rinkimų. Nors bandymai, be abejonės, bus tęsiami. Respublikos elitai (kol kas?) rodo sugebėjimą siekti kompromisų ir formuoja adekvačius rinkiminius aljansus. Tuo pat metu kandidatams iš Rytų bus a priori sunkiau: Janukovičius gracingai pašalino iš Regionų partijos elektorato milijonus nusivylusių rinkėjų. Putinas ne mažiau gracingai atėmė dar pusantro milijono krymiečių balsų. Tad naujasis prezidentas bus greičiau Kijevo, negu Donecko. Maskvai bet kuriuo atveju su juo teks tvarkyti reikalus – ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis nei prieš pusmetį, kai Kremlius tik užvirė Ukrainos apžavėjimo košę.
Tolesnę įvykių eigą nesunku numatyti. Kompensuodama nesėkmes Ukrainos ir tarptautiniuose frontuose, Korporacija bus priversta užsiimti vidaus politikos varžtų užveržimu. Bus priversta užtildytipaskutinę nepriklausomą žiniasklaidą, per kurią prasisunkia objektyvus vadovybės veiksmų vertinimas, kovoti su internetu, klykti apie „penktąją koloną“ ir skųstis imperialistų apsuptimi. O kokios dar reakcijos iš artimiausių kaimynų (Baltijos šalių, Suomijos, Gruzijos, Moldavijos…) jūs leidžiate sau tikėtis, nei iš šio nei iš to įvesdami kariuomenę į nepriklausomos valstybės teritoriją? Kas, jei ne NATO, gali garantuoti šių šalių, kuriose irgi gyvena rusai, kuriuos Kremlius staiga gali nuspręsti apginti, saugumą ir nepriklausomybę?
Ukrainos krizei perėjus į ilgalaikę „šaltąją“ fazę, kai lemiamą reikšmę įgyja „minkštoji galia“, europietiškoji sistema toliau po truputį augins savo socialinius ir ekonominius privalumus, į kuriuos Kremlius neturi ką atsakyti. Jei, žinoma, atsakymu nelaikysime žaliųjų žmogeliukų ir Russia Today žviegimo, į kurį jau seniai niekas nekreipia dėmesio, kaip nekreipdavo dėmesio į TASS, kuris visada būdavo įgaliotas pareikšti ką nors egzotiško.
Vakarams nėra kur skubėti. Jie neblogai jaučiasi, nešami naujų technologinių sprendimų bangos po truputį kyla iš ekonominės krizės. Kyla ir energetikos srityje. O štai apie Putino vamzdžių imperiją to nepasakysi. Tie, kas lygina Putino veiksmus Kryme su Hitlerio veiksmais Sudetuose ir Austrijoje, neatkreipia dėmesio į labai svarbią aplinkybę. Hitleris savo ekspansijos programą grindė galingu ekonominiu pakilimu, susijusiu su išėjimu iš globalios 30-ųjų depresijos ir naujo didžiojo Kondratjevo ciklo pradžia. Ekonomikos vėjas pūtė į to niekšo bures.
Akivaizdžios mūsų ūkio recesijos fone Putinas iš nevilties griebėsi Krymo – tikėjosi pridengti savo skausmingą nesėkmę su Muitų sąjunga. Jei pašalintume TV šamanų būgnus, pamatytume, jog džiaugtis visiškai nėra kuo. Įtikinti save, kad 2 milijonai Krymo piliečių yra daugiau ir geriau negu 43 įsiutusioje Ukrainoje likę milijonai – užduotis ne vidutiniam protui. Bijau, kad net neprilygstamasis D. Kiseliovas nesugebės su reikiamu tvirtumu pūsti (ar ką jis ten daro) prieš akivaizdumo vėją.
Orų prognozė aiški: pelėkautai užsidarė. Nemokamas televizijos sūris baigsis po pusmečio, jei ne anksčiau. Vamzdžių Korporacijai telieka tik rodyti pro grotas išskėstus pirštus ramiai ją lenkiančioms išsivysčiusioms šalims. Korporacijos negaila – jai pačiai vieta zoologijos sode. Gaila tų, kuriuos ji, prieš numirdama nuo neprivalgymo pagal visiems žinomą pavyzdį, suris arba sutraiškys savo narve. Gaila Rusijos, kuri vėl skęsta audringuose, į ovacijas pereinančiuose plojimuose.
Vertė: Marius Burokas ir Sigita Milašienė. Redagavo: Marius Burokas.
