“Neseniai per spaudos konferenciją manęs paklausė apie internetą. Atsakiau: kadangi pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, tarp jų yra nemažai puspročių ir idiotų. Anksčiau tie žmonės galėdavo reikštis tik draugų kompanijoje arba bare, apsvaigę po poros stiklų, kalbėti kvailystes ir visus juokinti. Dabar jie turi galimybę pasireikšti internete. Tad greta įdomių ir svarbių žmonių parašytų žinučių – net popiežius rašo tviteryje – turime gausybę idiotiškų rašinių.
Didžioji interneto problema – kaip atsirinkti informaciją, kaip atmesti tai, kas nesvarbu ar kvaila, ir pasilikti tik svarbią informaciją. Nė neįsivaizduojate, kaip prieš tokias mano mintis sukilo Italijos dienraščiai.”
Umberto Eco
Umberto Eco taikliai pastebėjo nekokybiškos informacijos pertekliaus problemą, kuri Lietuvai ir visai posovietinei erdvei greičiausiai netgi aktualesnė nei Italijai.
Ne taip baisu ar blogai, kad šiandien visokiausi “šaltibarščių” ar “antro bokalo” filosofai turi galimybę kur kas plačiau išreikšti savo mintis nei prieš 30 metų. Interneto komentarai, asmeniniai blogai, portalų “voks populiai” ir netgi galimybės nesunkiai išsileisti savo knygą ar laikraštį, stipriai sujaukė sovietmečiu galiojusią tvarką, kai viešai ir plačiai savo mintis galėjo reikšti tik partijos ir vyriausybės bei Rašytojų sąjungos ar Mokslų akademijos aprobuoti “tikri filosofai”, “tikri mokslininkai” ar “tikri rašytojai”.
Jei kalbėtume ne apie aiškiai politines kasdienines temas, tai daugeliui mūsų šalies žmonių spausdintas žodis, o juo labiau knyga, tuomet asocijavosi su neabejotina, moksliškai patvirtinta, tiesa.
Atsimenu kai vaikystėje, kolektyvinio sodo kaimynas, grįžęs iš giminių aplankymo užsienyje (Lenkijoje), pasakojo mano tėvui apie ufonautus. Kaip Lenkijoje buvo nusileidusi skraidanti lėkštė ir išlipę žali žmogeliukai netgi bendravo su lenkų ūkininku. Tėvui suabejojus informacijos realumu, kaimynas garantavo, jog tai gryniausia teisybė, nes apie tai buvo PARAŠYTA ŽURNALE, ir jis namie netgi turįs parsivežęs tą žurnalo numerį. Kitą dieną gali atnešti į sodą ir mano tėvas pats galės įsitikinti, jog tai gryna tiesa.
Gerai nepamenu, bet man rodos jau tada kai tas kaimynas nebegirdėjo, mano tėvas paaiškino man, jog Lenkijoje vis dar leidžiami privatūs žurnalai ir jų savininkai, siekdami daugiau skaitytojų dėmesio bei pelno, gali ten beleko prispausdinti ir tai, kad panašių dalykų būdavo ir Lietuvoje “prie Smetonos”.
O štai sovietinėje Lietuvoje “partija ir vyriausybė”, saugumas, cenzoriai ir leidinių redaktoriai ar redkolegijos, atidžiai sekė, kad viešosios informacijos priemonėse neprasprūstų ne tik antikomunistinė ar antivalstybinė agitacija, bet ir visokiausi kliedesiai ar išsigalvojimai.
Žmonės priprato nenaudoti savo intelekto resursų, “neskanuoti” ir kritiškai neanalizuoti “oficialių”, t.y. viešai skelbiamų tekstų. Juk daug paprasčiau ir “pigiau” (intelekto resursų naudojimo prasme) tiesiog šventai tikėti tuo kas parašyta viešai. Mūsų aprobuotiems “tikriems filosofams” ar “tikriems rašytojams” tai irgi buvo labai patogu ir šilta. Ir pačiam Umberto Ecui, pripažintam toje pačioje Italijoje, taip buvo gerokai patogiau ir paprasčiau kai nereikėjo konkuruoti su kiekvienu “antro bokalo” filosofu dėl skaitytojų, pasekėjų ir tikinčiųjų. O dabar visa ta, puikiai sustyguota sistema, sugriuvo.
Manau, pagrindinė problema ne tame, kad dabar belekas gali savo mintis reikšti viešai. Tai puiku. Būtent taip kur kas daugiau žmonių mokosi turėti savo mintis, jas suformuluoti ir išsakyti. Teisė mąstyti, tai kas anksčiau buvo leistina ir prieinama tik išrinktiesiems, tampa prieinama kur kas platesniam žmonių ratui.
Pagrindinė problema, tame, kad dauguma vis dar PRIPRATĘ aklai TIKĖTI tuo kas parašyta ar kalbama iš viešos tribūnos. Labai rimta bėda, kad nelikus “partijos ir vyriausybės filtro”, daugelis žmonių nesugeba to išaugusio įvairiausios kokybės žinučių bei informacijos srauto filtruoti savarankiškai. T.y. kritiškai mąstyti.
Prieš kokį pusmetį pats buvau pritrenktas, kai mano FB draugė, pagyvenusi kaimo poetė, paklausta iš kur ji “taip gerai žino” apie chemtreilus, man mikliai atsiuntė bent tris nuorodas į “solidžius mokslinius” puslapius anglų kalba, nagrinėjančius chemtreilų reiškinį ir jo žalą. Kiek suprantu, jai, tokia savarankiškai rasta ir užsienio kalba perskaityta “mokslinė informacija”, yra neabejotina tiesa.
Taip. Čia tikrai yra labai rimta problema ir jos neišspręsime kitaip nei toliau viešai kalbėdami ir bandydami savarankiškai mąstyti. Ir visi, o ne tik išrinktieji, nes interneto ir kitų komunikacijos galimybių jau niekada nebesukišime ten, kur jos buvo prieš 50 metų.
Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“
