Iš vakuminių kelioninių maišų su dailiai sulankstytais drabužiais lėtai lėtai išeina oras, o ekrano apačioje trumpam pasirodo ir palengva pranyksta režisierių ir pagrindinių aktorių pavardės – tokie pirmieji Irano režisieriaus Nima Javidi filmo „Melburnas“ kadrai, kuris šiemet atsidūręs „Metų atradimų“ programoje. Neprisimenu, kad kas nors tokiais buitiškais, tačiau tokiais estetiškais vaizdais pradėtų filmą. Pasakyčiau – beveik gražu, tačiau tik beveik. Tik vėliau įsitikinu, kokia ši oro trūkumo metafora gali būti skausminga.
Nima Javidi – lietuviškai auditorijai mažai pažįstamas jaunosios Irano kino kūrėjų kartos atstovas, iki šiol kūręs dokumentinius („Asmuo“, „Senoviškos profesijos pabaiga“) ir trumpametražius filmus („Įtrūkis“, „Pietų miegas“). Nors naujausia jo kino juosta paženklinta tolimos Australijos sostinės vardu, neapsigaukite – neišvysite nei šio miesto dangoraižių, nei auksinių paplūdimių. Melburnas – tai iš Teherano susiruošusių išvykti sužadėtinių – Amiro ir Saros kelionės tikslas, geresnės ateities paieškas simbolizuojantis taškas. Iki vakarinio poros skrydžio lieka vos kelios valandos, todėl ji skuba sutvarkyti paskutinius darbus – susipakuoti paskutinius daiktus, atiduoti baldus lombardininkui, atsisveikinti su draugais ir artimaisiais ir, žinoma, kaimynų auklė dar turėtų pasiimti miegantį kūdikį, kurį trumpam paliko jiems prižiūrėti. Deja. Vaikutis miršta.
Kino filmo “Melbourne” kadras
Nors šis režisieriaus kūrinys apibūdinamas kaip drama, jį galima pavadinti hibridiniu žanru. Ženklų, bylojančių apie detektyvo kategoriją esama. Ir dėl to galima pagirti Nima Javidi už scenarijų. Taigi pagrindinis detektyvą apibrėžiantis elementas – nusikaltimas, kuris nurodo ir į nusikaltėlį, ir į auką, ir tyrėją, kuris jį išsiaiškintų. Nusikaltimo versijos šioje juostoje iškyla net trys. Pirma, auka – kūdikis. Nusikaltėlis – Amiras, aptinkantis kūdikį ir parodantis jį būsimai žmonai, kuri iš pradžių apkaltina vyrą nužudymu. („Amirai, ką tu padarei?“). Kitaip tariant, moteris susiduria su padariniu pirmiau, nei su veiksmu (nužudymu). Tačiau ji neatlieka detektyvo rolės, neieško įrodymų, o patiki vien tik vyro žodžiais, kad jis to nepadarė. Antra – nusikaltėle įtariama auklė. Detektyvais tampa pora. „Galbūt ji tau kūdikį jau atidavė negyvą? Sara, prisimink, ar miegodamas jis kvėpavo?“ – klausia Amiras. Sara nuo patirto šoko negali to prisiminti, tačiau abu neramina auklės skubėjimas prieš išeinant ir faktas, kad ji nėra profesionalė, taip pat šios ilgas negrįžimas namo. Visgi neseniai darytos poros nuotraukos tampa pastarosios alibi – keliose, antrame plane užfiksuotas ant jų lovos miegantis mažylis, kurio rankutės padėtis skirtinga, vadinasi, kūdikis dar judėjo.
Kino filmo “Melbourne” kadras
Trečias galimas, tačiau neišsipildęs detektyvas – kai žudikais būtų pavadinta pora ar vienas iš judviejų, o detektyvais galėjo būti policininkai, kuriems Amiras taip ir nepaskambino. Sužadėtinius apkaltinti galėjo daugybė asmenų – lombardo ar greitosios pagalbos darbuotojai, vaiko tėvas, Amiro mama, draugė, auklė, kita senyva kaimynė. Tačiau niekas, išskyrus trumpam užbėgusios draugės mažylį neužfiksuoja tariamo nusikaltimo padarinių, visgi vaikas dar gerai nemoka šnekėti, kad galėtų išduoti judviejus. Iš tikrųjų jokio fizinio nusikaltimo nėra – kūdikis mirė miegodamas, tai vadinama lopšio mirtis. O kaip dėl moralinio nusikaltimo, tarsi klausia režisierius? Kodėl Amiras su Sara visiems melavo ir nepranešė apie įvykusią nelaimę? Kitaip tariant, klausimas – kas nužudė ir kas kaltas, nesutampa. Nusikaltimo sąvoka šioje juostoje interpretuojama kur kas plačiau.
Pusantros valandos istorija pasakojama neišeinant iš Amiro ir Saros namų, todėl jų butas virsta teatro scena, o filmas – spektakliu, tarp kurio dalių pertraukos nėra. Taigi erdvės ir dekoracijų nepakeisi. Keičiasi tik antraplaniai aktoriai, įžengiantys pro duris. Tačiau pora iki pat pabaigos lieka namuose (net jeigu vienas pasako, kad kito nėra arba išeina į balkoną, kuris ženklina buvimą tarp, t.y. jie nei lauke nei viduje, nei išvykę, nei namuose). Vizualiai „Melburnas“ nėra įspūdinga juosta, pilna pilkai-melsvos kasdienybės. Viena vertus, sunku ją padaryti išskirtinę, kai aplink save operatorius teturi keturias sienas ir apytuščius namus. Kita vertus, bandymas perteikti istoriją kuo grynesniais, iš pirmo žvilgsnio nykokais kadrais, kaip tik kuria išorinę tuštumos estetiką. (Nors tušti namai – ne tik kambariai be baldų, tai ir negyvi namai arba nebe namai. Juk jie yra tokie tol, kol juose taip jaučiamasi.) Visa tai sudaro kontrastą su namuose įvykusia nelaime ir sužadėtinius slegiančia įtampa, kurioje sumišę – išgastis, baimė, nežinomybė, pyktis ir t. t. Juk holivudiniai siaubo filmai žiūrovus pripratino prie aplinkos analogiškos šiurpiems įvykiams, t. y. tamsos, nešvaros, kraujo ir t. t. Amiro ir Saros namuose nerasite jokių status quo pažeidimo ženklų, išskyrus mažytį, išbyrėjusį kambario, kuriame paliktas kūdikis, durų stikliuką. Beje, asociacijas su vaiku ir mirtimi ženklina net pagrindinių veikėjų vardai. Sara – Abraomo žmona, ilgai negalėjusi susilaukti vaikų. Amiras – išvertus, iš persų kalbos reiškia nemirtingas. Numirusį kūdikį galima interpretuoti ir kaip metaforą – liūdnos ateities ar išsiskyrimo ženklą. Kitaip tariant, režisierius klausia – kokia ateitis poros laukia Melburne? Ar įmanoma, pamiršti, kas įvyko ir ramiai gyventi toliau? Ar Amiras ir Sara liks kartu? Ar jie sugrįš į Teheraną? „Melburnas“ – tai psichologinės gelmės persmelkta juosta apie mūsų moralinį pasirinkimą nepatogiausiose situacijose.
