Reikjavíkas, prabangių restoranų ir naktinio gyvenimo gurmanų sostinė, įspūdingi Skogaro apylinkės slėniai, Jokulsarlono ledyninės kilmės ežeras, su didžiuliais plūduriuojančiais aisbergais, spalvingi Landmannalaugaro kalnai, galingas, kvapą gniaužiantis Gulfoso krioklys, Strokuro geizeris, pasiekiantis net 40 metrų aukštį ir migloje paskendusi, natūraliai karštomis vandens versmėmis betrykštanti Žydroji lagūna. Iš tiesų – kas atsisakytų pasisvečiuoti Islandijoje, ypač kai tau septyniasdešimt? Du amerikiečiai draugai, kurie galėjo tokiais niekada netapti, jeigu ne dvi kadaise už jų ištekėjusios seserys, leidžiasi į 16 dienų kelionę po šią šalį. Žinoma, išsinuomavę galingą juodą hamerį, kaip ir pridera solidaus amžiaus vyriškiams.
Tiksliau, Mitčas (aktorius Earlas Nelsonas), buvęs chirurgas, nusprendžia nupirkti bilietus sau ir savo svainiui, bankininkui Kolinui (vaidina Polis Eenhoornas), norėdamas prablaškyti jį po neseniai išgyventų skyrybų. Beje, ir pats, kaip pripažįsta, visą gyvenimą buvo įpratęs dirbti, o dabar išėjęs į pensiją, nelabai sugalvoja, kuo galėtų užsiimti. Todėl šios atostogos abiems tampa puikia proga atsipūsti, per daug nesukant galvos, kaip reikės gyventi grįžus namo.
Kino filmo “Land ho!” kadras
Kerintys Islandijos peizažai ir sąmojingi pagrindinių veikėjų charekteriai – tai du dalykai, kurie ši filmą „išgelbėjo“. (Žinoma, nereikia tikėtis, tokio kalibro humoro varžybų kaip tarp M. Freemano ir J. Nicholsono, juostoje „Prieš pakratant kojas“. Kai kurie jų pokštai tikrai lėkšti, tačiau žinote, kartais būna juokinga ne todėl, kad anekdotas geras, o todėl, jog papasakoti nepavyko.) Taigi Mitčas – žodžio kišenėje neieškantis, žinoma, daugiausiai kandžiais juokeliais apie moteris besišvaistantis turtuolis. Toks, kuris gali į Reikjaviką atskridusiai trigubai už save jaunesniai antros eilės pusseserei ir jos draugei, pradingus judviejų bagažui, pasakyti – „Brangiosios, štai jums mano kreditinė kortelė. Pirkite, ką norite, pedikiūras, manikiūras – viskas jūsų. Su viena sąlyga – šį vakarą jūs turite atrodyti fantastiškai!“ ( Ir toks, nuo kurio kalbų Kolinui neretai pradeda skaudėti galvą ir norisi jį kuo greičiau užčiaupti, tačiau Mitčas skleidžia kažkokią magišką energiją, kuri neleidžia net įsiterpti. Iš tiesų, jis visai nenorėjo įkyrėti, tiesiog reikėjo, kad kas nors jo klausytųsi, kitaip jaustųsi prastai.) Kolinas – Mitčo priešingybė, ramus ir kiek atsargesnis. Tačiau tai tik pirmas įspūdis – jaunystėje buvęs kietu voltornininku, todėl jam, kaip meniškos sielos žmogui, avantiūros nėra visiškai svetimos. (Atspėkite, kas pirmas nusiperka kubietiškų cigarų ar ryžtąsi išmatuoti kelią užtvėrusios didžiulės balos, labiau primenančios tvekinį, gylį, nors kaip vėliau pasirodė, jų džipui visai nepavojingos). Visgi ne visi draugužių dialogai skambėjo natūraliai. Pavyzdžiui, kai Kolinas pasakoja apie skyrybų priežastis, argi dėl žmonos verslo prarasti pinigai – tai viskas? Baigiamoji vyriškos išpažinties frazė apie mažuosius poreikius – pusryčius kartu, pokalbių ir kūniško švelnumo poreikį, su pirmąja visai nesulimpa. Nors daugelyje vietų aktoriai improvizavo, ko gero, būtent tos vietos labiausiai ir priversdavo nusišypsoti.
Kino filmo “Land ho!” kadras
Režisieriams – Aaronui Katzui ir Marthai Stephens rankos nepaspausčiau todėl, kad jų ryškaus įnašo nelabai jautėsi. Didžiąją dalį filmo neapleido įspūdis, kad pirma buvo pasirinkta filmavimo vieta (galbūt ją nulėmė gautas finansavimas), o tada buvo galvojama apie siužetą. Kitaip tariant, istorija vilkosi paskui veiksmo vietą, o ne atvirkščiai. Atidesni žiūrovai pro akis nepraleis islandiškos skrydžių bendrovės reklamos ant lėktuvo ar oro uoste Mitčo skaitomo kelionių gido, ir, žinoma, vieno prabangaus Reikjaviko restorano meniu, kurį po šios juostos galės išvardinti kiekvienas. Ar tai tik sutapimas? Tiesa, dar apie istoriją – suprantu, kad kai pagrindiniams keliauninkams gerokai virš trisdešimt, sunku tikėtis intriguojančių nuotykių. Nors nurašyti pastarųjų vyriškių, išdrįstančių įvertinti ne tik restoranus, bet ir naktinių klubų linksmybes, irgi gerokai per anksti. Nepamirškime, kad Mitčas visada kišenėje ras vietinės žolytės, o Kolinas vėliau netgi pakabins gerokai už save jaunesnę bankininkę.
Taip pat suabejojau keliomis keistomis scenomis. Pavyzdžiui – judviejų mojynėmis-supynėmis pajūryje, su fone skambančia ir 70-uosius imituojančių undinėlių muzika. Nežinau, ar galima tai pavadinti šokiu? Įsivaizduokite, kad jums septyniasdešimt – kiek ir ko reiktų išgerti, kad pakartotumėte ką nors panašaus? Nejuokauju, muzika visame filme įtartina, vietomis primenanti afrikietiškų būgnelių ar barškučių skambesį, visai nederantį prie islandiškos laukine ramybe dvelkiančios gamtos atmosferos. Ir pabaigoje – du, baltais chalatais vilkintys, pagyvenę Džeimsai Bondai, išdidžiai žengiantys link Žydrosios lagūnos baseino, pakeliui jiems akis merkia žavingos jaunos sirenos (sulėtintas jų ėjimas ir besikeičianti fokusuotė, kai pirmieji regimi iš apačios, o antrosios – iš viršaus tik sustiprina „bondišką“ įvaizdį. Kitaip tariant, paskutinioji valanda slaptiesiems agentams dar negresia). Galiausiai nuo tvirtų vyriškų pečių nukrenta chalatai ir – pasauli, štai ir mes atėjome! Ironiškas efektas pasiektas, tačiau kaip prie šios scenos peršokama ir vieta, kur ji užbaigiama (t. y. nukirpus ne tik, kad nepanirusius, bet ir dar pakankamai neįbridusius nemirtinguosius draugus – galima pagalvoti, kad jie persigalvojo ir apsisukę grįžo į krantą), palieka žiūrovą trumpam abstulbusį – viskas, pabaiga? Taigi negaliu garantuoti, kad ši juosta patiks, bet kad užsinorėsite atsidurti šalia islandiškų geizerių, greičiau nei jums sukaks septyniasdešimt, beveik prižadu.
