© Lauros Matkutės / KaunoZinios.lt nuotr.

Dažnai susimąstau – baigiu penktuosius studijų metus, prikaupiau nemažai žinių, patirties, pažinčių. Ir viskas siejasi su aplinkosauga. Ką aš sau galvojau?! Šių minčių įkvėpta, kreipiuosi į tuos, kurių ateitimi rūpindamasi, tęsiu šią kelionę – jus.

Tikiu, kad visi gamtą mylim savaip. Vieniems smagu leisti laisvalaikį kaime, kitiems vis norisi keliauti po egzotiškas šalis, tretiems galbūt užtenka medžio, kuris mieste automobiliui sukuria pavėsį.

Vis dėlto per tuos penkerius metus pradėjau jausti, kad rimtai į gamtą ištikusias problemas žiūri retas. „Išnyks eilinis paukštis, vabalas, žuvis, nykus primatas, raganosis ar dar koks velnias? Na, ir koks man skirtumas? Mano gyvenimo tas neliečia!“

Ir iš tiesų – koks man skirtumas? Kodėl man rūpi apsaugoti jūsų, Homo sapiens economicus, sėdynes nuo kažko, kas jums net neįdomu?

Taip, taip, nuo klimato kaitos. Lietuvoje tėra vos keli entuziastai, bandantys atkreipti visuomenės dėmesį į su tuo susijusias problemas. Ir tie keli jau spėję sau įsikalbėti, kad jų niekas nenori klausytis, kad niekam jie neįdomūs. Murma sau panosėj – niekas ir negirdi.

Pati dažnai pagalvoju – būčiau žurnalistiką pasirinkusi studijuoti, ir kaip koks Užkalnis išlaikyčiau savo prabangų gyvenimo būdą per populizmą. Nematyčiau vargo, nerūpėtų jokios gamtos, nebaisūs būtų nei potvyniai, nei škvalai, nei vandens užterštumas ar dar kas.

Tiesą pasakius, turbūt ir pasiteisintų tokia taktika. Lietuvos dėkinga geografinė padėtis greičiausiai leis mėgautis palyginus minimaliais klimato kaitos padariniais.

Na, bent jau gamtiniu požiūriu įvairūs klimato imigrantai, bėgę iš klimato kaitos padarinių paveiktų vietovių ir atsidūrę Lietuvoje, gali atnešti tiek gerų, tiek blogų žinių mūsų kultūrai bei ekonomikai (ar net pačiai gamtai).

Bet ne, reikėjo išsiugdyti meilę gamtai ir dar, šalia to, sieti savo profesinę veiklą su jos saugojimu. Dažnai jaučiuosi visiška nepritapėlė. Pavyzdžiui, man ne tik patinka dviračiai ir viešasis transportas, bet dargi, jei būtų mano valia, aš išvis uždrausčiau automobilius miestų centruose.

© Lauros Matkutės / KaunoZinios.lt nuotr.

Panašus mano požiūris ir į moterų grožio standartų keliamus reikalavimus: kremai, makiažai, blizgučiai, vienaprogės suknelės (po tos progos taip ir trūnija dešimtmečiais – išmest gaila, o antrą kartą apsivilkt kaip ir nebekultūringa kažkodėl).

Bet nejaugi tie daiktai, statusas, grožio standartai prilygsta turistavimui kur gamtoj su gera kompanija, lakstymui su šunimi parke, ar popietei ant žolytės su knyga rankose?

Tokie užsiėmimai vargiai beprisideda prie ekonomikos kilimo (juk reikia pirkt visko daug, kad valstybė laiminga būtų), bet būtent jie suteikia laimės ir pilnavertiškumo jausmą.

Miestai gal ir grius, bet gamta niekur nedings. Vienokia ar kitokia, bet ji atsigaus. Tuo tarpu žmogus – laikinas svečias po gamtos stogu. Kokia civilizacija be gamtinių išteklių? Nebūtų nei pigios energijos, nei technikos, nei miestų, jei ne resursai, kuriuos mums paskolino gamta.

Nejaugi tas neįpareigoja mūsų gamtai atsidėkoti bent jau pagarba? Apie saiką ir gamtos sveikatos palaikymą (dėl savanaudiškų ar nesavaudiškų paskatų) neverta net šnekėti. Kai atsiras pagarba ir dėkingumas, nebereikės ir mano profesijos – nebereikės kovoti su jumis už jūsų pačių gerovę ateityje.

O kol kas – linkiu vidinės pilnatvės, padėsiančios netapti „tobuluoju“ vartotoju bei išlaikyti ryšį su gamta.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: