© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Pamenu, kai pirmą kartą ėjau Gruodžio gatve. Netyčia įslinkau į ją naktį, ir, vadovaudamasis krypties pojūčiu, pasileidau irtis per ją. Tai buvo labiau yrimasis, nei ėjimas dėl mane tąkart supusios pastatų ir kitų architektūrinių elementų jūros: nesuprantamos, klaidžios, veik prahiškos (kaip tik tą Prahą aš tuomet įsivaizdavau).

Pastatų ansambliai man atrodė amžini ir netaisytini, kaip į slibino pančius patekusių karžygių kaulai. Vis dėlto po keleto metų krišnaistų ir tauro miesto kraujomaišos kismas pravėrė ir mano akis: supratau, kad nieko nėra neišdildomo ar neišmetamo iš miesto plačiųjų arterijų.

Savanorių prospekto pradžioje prieš gerus trejus-ketverius metus žiojėjęs „Persikas“ lepino pigiu (2,5 Lt) stipriu (8 %) alumi „Meistras“. Skylių[1] maistas, tiesa, paprastai nėra vertas atskiros prakalbos, nors ir keista, tačiau joms jį tuo tarpu labiausiai ir akcentuojant. Na koks gi save gerbiantis ofiso darbuotojas eis į pigiu alumi prakvipusią užeigėlę su trijų treningo juostelių viešpatavimo steigtimi? Koks klientas taikstysis su kaltinimais, neva, tu išlaužei kėdės kojas?! Paprastai panašaus lygio kavines-barus valdo ir juose dirba kažkokie elementarių klientų aptarnavimo dėsnių nesuprantantys chamai, savo komiškai šlykštų elgesį teisinantys žemu kainų lygiu. „Persikui“ kas mėnesį vis labiau čiuožiant (mums tai, beje, visai patiko), o galų gale net įsileidus koncertuoti Medį (viskas būtų gerai, jei ne tie įnirtingai beviltiškai mėginimai pašokdyti mergeles), atėjo pirmieji signalai, jog vaisius, pakankamai neprisirpęs, ruošiasi lemiamam gravitacijos išbandymui. Su laiku pradėjo strigti ir „Meistro“ distribucija. Taigi jei „Persikas“ būtų žaidęs šachmatų partiją prieš patį likimą, turėtų karalių, užspeistą žirgą ir pėstininką prieš visą baltųjų kariauną, gal tenetekusią keletos įsilinksminusių gambitinių pieškelių.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Apie „Morkų šėlsmą“ pirmą kartą išgirdau dar anksčiau nei apie „Persiką“. Kavinė Laisvės alėjoje garsėjo vegetarišku meniu, autentiška, berods, oranžine aplinka ir galimybe joje organizuoti įvairius pasisėdėjimus, susitikimus. Mane, kaip niekada nepraktikavusį visiško vegatarizmo ar veganizmo, be to, tuomet studentą, gąsdino meniu išdėliotos kainos, keistai suformuoti patiekalų pavadinimai. Masino tik keletas dalykų: patogi vieta, nurautas pavadinimas, nebloga erdvė pusiau slaptiems susitikimams. Būtent šioje vietoje vyko pirmesniosios, laisvąjį universitetą ankstumu pralenkusios, žaliųjų ekosudūgztuvės. Tačiaugi, nepaisant vos jaučiamos, tačiau neįkaltos koncepcijos, „Morkų šėlsmas“ užleido vietą po saule bariokui „Belkanto“.

Jau pirmą kartą besilankydamas „Belkanto“, supratau, kad jis ilgai netemps: ubagiški pufukai, mažytės sofytės, nepilnamečių girdymas, juokingas pakabintas televizorius, keistu principu pilstomas alus, dar keisčiau bendraujantys barmenai… Atrodė tarsi šio baro barmenai žaistų kažkokį vaidmenų žaidimą, kažkokius apsinešusius Herojus, taip ir nežinodami žaidimo tikslo. Turėjo dar „Belkanto“ tokį keistą, berods, braškėmis skiestą alų, o gal tiksliau – mišą. Turėjo ir pusėje Kauno besidarbavusį vadybininką-garsistą-proto *****, bare „Bumerangas“ po metelių vedusį visą vieną turą trukusį protmušį su klausimais iš 12-os klasės istorijos egzamino paruoštukių. Baras galėjo pasididžiuoti ir panašaus pavadinimo muzikos grupe, gal vos nusileidžiančia „16HZ“, kuri, pasak vadybininko, turėjo kažkada pratrūkti ir savo valdose surengti pasiutišką pasiutpolkės pasitūsinimą. Deja.

Po „Belkanto“ atėjo „Uno kavinės“ metas. Tęsdama blogas tradicijas „Uno kavinė“ neskubėjo formuoti savasties ar atsižegnoti nuo praeities barų primestų šunkelių. Kaip dabar atsimenu kavinės barmenės-savininkės dukters lengvabūdiškus atsakymus apie vis dar (keletas mėnesių nuo atsidarymo) nesuformuotą alaus pasiūlos modulį ar kainų nusistovėjimo klausimą. Esą klientai dar yra tiriami, ir tik po to bus galima daryti išvadas, kaip ką daryti. Dar po keleto mėnesių „Uno kavinė“ pralošė savo paties partiją prieš negailestingą rinką ir pasitraukė ten, iš kur atėjusi (berods, į Dainavą). Nota bene visiems ateities barų ir kavinių savininkams: jei neturite maišo plautinų ar jau švarių pinigų už nugaros, geriau jau bent 80 % žinokite, ką ir kaip siūlysite klientams, nes realiu metu atlikti esmines pertvarkas gali sutrukdyti rieškutėse įsitaisęs spalvotųjų Uno kortelių nedorai gausus asortimentas.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Kožnas kaunietis, dažniau nei kartą per mėnesį besilankantis Kauno centre, turbūt atsimena ir tokį „Liberty Pub“, baro „Ketvirtoji valdžia“ tęsėją, Putvinskio gatvės bičelį. Libertis išsiskyrė nemenku plotu, draugiškumu įvairiems mytams ir paskaitoms. Turėjo ir keletą blogų savybių, kaip karaokė vakarus (stengtasi pakonkuruoti su „Džempub“) ar tyliąją komunikaciją su išore, maždaug, ką mes čia jums naujo, tyliai sau tūnodami virš Karo muziejaus, pasakyti galim. Gal iš aptariamų barų apie „Liberty Pub“ mažiausiai ką nedoro ir pasakyti galėčiau. Bet tai ką: užsilenkė ir tiek? Vargu, Vitaliukai, kaip atsakytų VGTU sargas Vladas iš jūtūbo. „Liberty Pub“‘as viešojoje erdvėje pozicionuodamas labiau kaip restoranas, įsidėmėtas vietinių kaip dar viena karaokė vieta, o tyriausiai pamiltas tokių, kaip aš, alaus ir vienišo tamsaus kampo mėgėjų, nesugebėjo vienu metu išsaugoti nekaltybės, prostatos sveikatos ir chebros priėmimo.

Nors paminėjau tik keletą atvejų, matau, kad toliau tęsti tiesiog nėra prasmės. Atsakymas ir taip bado akis, lyg gerai pripūstas porno aktoriaus pasididžiavimas. Kodėl išsilaiko tokios skylės, kaip „Lūžtanti banga“, „Kauno alus“ (Birštono g.), tokie nuobodybės, kaip „Migdolas“ ar „Lietuviško patiekalai“ (prie Soboro). Todėl, kad jie nežaidžia ekvilibristų ir nevaikšto tarp įtikimo dangoraižių. Jie sėdi savo saloje-titanike, ir tik retai kada nutiesia tiltą.

O tiesia tik tada, kada pradeda skęsti.


[1] Skylės sąvoka tekste nėra žeminančios ar pajuokiančios reikšmės. Skylė, lariokas, kartais – načnoi (jei dirba per visą parą) yra į pigų alkoholį orientuota vieta, paprastai lankoma vietinės auditorijos, išsiskirianti viena ar kita vienijančia savastimi (maistu, požiūriu, bendra patirtimi, ideologinėmis vertybėmis..).

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: