2011 metais Rusijos ir Prancūzijos vyriausybės pasirašė sutartį, pagal kurią Prancūzija Rusijai iki 2015-2016 metų turi pastatyti du Mistral klasės laivus bei suteikti prieigą prie technologijų, kurios leistų Rusijai tokius laivus statyti valstybės laivų statyklose. Be jokios abejonės ši sutartis sulaukė aršių priešininkų Rusijos kaimynių gretose, tarp jų ir Lietuvoje.
Po Krymo okupacijos šį pavasarį ir besitęsiančios destabilizacijos Ukrainoje šie Prancūzijos veiksmai daugeliui atrodo nepateisinami, ir, veikiausiai, šios emocijos yra pagrįstos – Rusija yra destabilizuojantis veiksnys ir kelia grėsmę Europai. Tačiau atsakymas į klausimą: „Kodėl NATO valstybė parduoda strateginės reikšmės karinę techniką nedraugiškai valstybei?“ yra daug sudėtingesnis, ir reikalauja pažvelgti į tai ne vien pastarųjų dienų įvykių akimis.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo sunaikinta senoji Europocentrinė geopolitinė sistema ir pirmą kartą po beveik keturių amžių dominavimo geopolitiniai centrai ir įsivaizduojamas pasaulio kapitalistinės sistemos ekonominis centras persikėlė iš „Senosios Europos“ į vietas, kurios dar prieš šimtmetį buvo Europos ekonominė ir politinė periferija. Po „geležinės uždangos“ nusileidimo Europoje susiklostė du aiškūs geopolitiniai centrai, kurie, naudodami karines ir ekonomines priemones, dominavo pasaulyje iki Sovietų sąjungos sistemos žlugimo. Vakarų sistemoje dominavusios „mažesniosios“ partnerės, tokios kaip D. Britanija, Prancūzija ir Nyderlandai dėl Antrojo Pasaulinio Karo padarinių XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo priverstos atsisakyti to, kas buvo likę iš jų kolonijinių imperijų, ir keisti savo bendradarbiavimo su tuo, kas populiariai yra vadinama „trečiuoju pasauliu“ arba „besivystančiomis šalimis“, pobūdį. Vienas iš būdų išlaikyti galią pasaulinėje arenoje buvo buvusiose kolonijose arba po šių nepriklausomybės atsivėrusioje erdvėje į jas investuotas kapitalas bei ryšiai su naujų valstybių politiniu elitu. Vienu svertų tapo ginklai ir prekyba jais. Tad tokios valstybės kaip Prancūzija ir D.Britanija savo smukusią tarptautinę galią siekė kompensuoti parduodamos ginkluotę vienoms ar kitoms pusėms.
Politikos, ekonomikos bei biurokratijos sąveika, kurią kažkada JAV Prezidentas Dvightas Eisenhoveris įvardino „kariniu-industriniu“ kompleksu, sėkmingai gyvuoja ir po Šaltojo karo pabaigos. Prancūzijoje šį kompleksą sudaro tiek valstybės kontroliuojamos bendrovės (pvz. DCNS), tiek privačios (Thales), D. Britanijoje – tai privataus sektoriaus kompanijos (pvz. BAE systems). Terminas „karinis-industrinis kompleksas“ apibrėžia paradigmą, kurioje ginkluotės gamyba ir prekyba veikia šalies vidaus politiką (daromas spaudimas didinti gynybos biudžetą) arba užsienio politiką (keisti požiūrį ar santykius į vienas ar kitas valstybes), be to, demokratinėje politikoje tai veikia ir kaip politinio spaudimo įrankis per karinės pramonės ekonominį efektą, šios srities sukuriamas aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ir aukštus atlyginimus.
Nėra tokio dalyko kaip „ginkluotės rinka“, nes esminiai sprendimai dėl ginklų pardavimo ar įsigijimo daromi politikų. Valstybės kurios turi išvystytą gynybos pramonę dėl šių priežasčių spaudžia galimus pirkėjus bei derinasi prie galimų pirkėjų interesų. Būtent dėl to galite atrasti keistų, kaip pasakytų, inkriminuojančių fotografijų bei vaizdo įrašų, kuriuose D. Britanijos Premjerai ar Prancūzijos Prezidentai bičiuliaujasi su valstybių, kurios nori atnaujinti savo ginkluotę, vadovais. Tokiu atveju visai nesvarbu nei tai, ar šios valstybės demokratiškos, ar jose laikomasi žmogaus teisių: Rafale naikintuvai ar Mistral laivai patys neparsiduos. Tai turi ir kitokią – korupcijos – kainą. Korupcija gynybos sektoriuje, anot Transparency International 2013 metų ataskaitos, pasaulyje sudaro 20 milijardų JAV dolerių. Iš šios korupcijos kyla sisteminės grėsmės Vakarų valstybėms, nes bent didžiųjų Europos valstybių gynybos sektoriaus milžinai (BAE systems, Thales) visuomenei labiau pažįstami būtent per korupcijos skandalus. 2011 metais Prancūzijos kompanija Thales buvo nubausta beveik milijardo dolerių dydžio bauda už tai, kad bandė papirkti Taivano vyriausybę, tuo tarpu BAE systems buvo bausta JAV ir Jungtinėje Karalystėje už kyšius Tanzanijos, Saudo Arabijos ir Pietų Afrikos, Čekijos bei Vengrijos vyriausybėms. Vien to pakanka drąsiai sakyti kad Europos gynybos industrija turi rimtų problemų su tuo, kaip ji vysto savo verslą. Korupcijos praktika gynybos industrijoje turi ir dar vieną nemalonią pasekmę – šie „nusiurbti“ pinigai grįžta atgal į politinį procesą ir jį korumpuoja. Siekiant to išvengti, nėra jokio kito būdo, tik institucijų ir įstatyminės bazės stiprinančios kovą su korupcinėmis praktikomis už valstybės ribų stiprinimas (geras to pavyzdys yra JAV įstatyminė bazė, apibrėžianti, ir baudžianti už korupciją kitose valstybėse (Foreign Corrupt Practices Act ), be to, didesnis gynybos pramonės viešumas. Būtina labai atidžiai sekti galimas korupcines praktikas, kurios gali atsirasti padidinus krašto apsaugai skiriamas lėšas, kaip, pavyzdžiui, nesenas pavyzdys apie būsimą pėstininkų kovos mašinų įsigijimą.
Taigi formuluojant atsakymą į iškeltą klausimą – kodėl Prancūzija parduoda Mistralius, galima duoti keletą atsakymo gijų.
Pirmoji gija siejasi su gana prasta Prancūzijos ekonomine padėtimi, kurioje gynybos pramonė (tiek Mistral tiek Dassault Rafale) yra viena iš kelių sričių, kurioje ši valstybė gali sėkmingai konkuruoti pasauliniu mastu (tą patį galima pasakyti ir Didžiają Britaniją). Mes kalbame apie milžiniškus pinigus, kurie stringančiai ir senstančiai Prancūzijos ekonomikai suteikia šiek tiek kraujo. Pavyzdžiui nesenai sudarytas Rafale naikintuvų pardavimo kontraktas Indijai sieks 20 milijardų JAV dolerių. Ydinga Prancūzijos gynybos finansavimo sistema remiasi principu, kad Prancūzijos kariuomenės perginklavimo programa yra finansuojama iš ginkluotės pardavimų. Tiesa, tiek Mistral tiek ir Rafale naikintuvų atveju šie kontraktai turėjo ir kitą, technologinių gamybos procesų perdavimo perkančioms šalims aspektą. Tiek Indija tiek ir Rusija iš Prancūzijos norėjo ne tik laivų ar naikintuvų, bet ir gamybinių linijų, procesų aprašymo ir technologijos perdavimo, o tai reiškia kad ilguoju laikotarpiu technologinio pranašumo, taigi ir galimybės Prancūzijos karinei pramonei išlikti. Tai įvertinus, galima teigti, kad greitai pasieksime situaciją, kada buvusios kolonijinės valstybės praras paskutinį, technologinį pranašumą.
Antra atsakymo gija yra biudžetų krizė Europoje. Dar iki 2008 metų krizės gynybos biudžetai Europos Sąjungos valstybėse buvo našlaičių vietoje, kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Latvija krizės metu savo gynybos biudžetą nurėžė per pusę. Net valstybės, kurios, atrodytų, krizę sugebėjo įveikti ir iš jos išėjo stipresnės, kaip Vokietija, to kaina buvo apkarpyti gynybos biudžetai. Rugsėjo pabaigoje kilo nedidelis skandalas, kada gynybos ministrė Ursula von der Leyen, patyrė gėdą bandydama siųsti paramą su ISIS kovojantiems kurdams. Gynybos ministrė su būriu žurnalistų nuskrido į Erbilį, Irako Kurdistano regione vienu iš karinių lėktuvų. Tačiau tai, kad galėjo būti šlovinga akimirka ministrei, tapo gėdinga, lkada paaiškėjo kad antrasis karinis transporto lėktuvas Transall sugedo ir ginkluotė liko Vokietijoje, nes nebuvo nei vieno tinkamo dislokavimui transporto lėktuvo. Vėliau apskelbti duomenys parodė apverkiną Bundesvero būklę, nes tik beveik pusė visos ginkluotės (tankų, lėktuvų ir tt.) yra tinkami naudojimui. Taigi neradus pirkėjų Europoje pirkėjų ieškoma ten kur jie gali būti – ir tai, bent šiuo metu yra išimtinai angliavandenilių eksportuotojai.
Būtent tokio pobūdžio klausimai kaip Mistral pardavimas yra tobuli politinio įvykio konstruotojams. Pripažinkime – Lietuvos ir Prancūzija neturi gerų diplomatinių santykių, tiksliau egzistuota tik kažkoks abipusis sutarimas, kad viena kitai šios valstybės egzistuoja, bet nėra būtinos. Tą galima atsekti nuo beveik Prancūzijos Prezidento Fransua Miterano žodžių apie Lietuvos nepriklausomybę, ir kaip lietuviai viską sugadina, iki šių dienų nedidelės ir niekam nepavojingos isterijos vykstančios Lietuvoje apie tai kaip Prancūzija siekia parduoti Rytų Europą. Manau klausimas apie ginklų prekybą, jos kontrolę yra per daug svarbus, kad iš Prancūzijos vadovų padaryti Emmanuelio Goldšteino atitikmenį iš genialiosios Orvelo knygos „1984-ieji“ – kada pyktis it garas yra išleidžiamas iš sklendės, bet niekas nepasikeičia. Manau pats metas imtis iniciatyvos ir Europos Sąjungos mastu pradėti apibrėžti politines, žmogaus teisių, aplinkosaugines bei antikorupcines gaires, kurios būtų taikomos Europos Sąjungoms gynybos pramonės įmonėms eksportuojant produkciją ir užtikrinti kad šių gairių jos laikytųsi, kad Mistralio situacija daugiau niekada nepasikartotų.
