Aidos Januševičiūtės nuotr.

Turbūt ne vienas bent kartą esame dalyvavęs protmušyje ar bent jau apie tokį dalyką girdėjęs. Apie protų grumtynes galima išgirsti daugybę skirtingų nuomonių, būtų ir nebūtų nutikimų apie istorines pergales ir skaudžius pralaimėjimus.  „Plečkaičio protų pramogos“ – pakankamai nauja „atvažiuojanti“ pramoga Lietuvoje, interesantams siūlanti profesionalius ir intriguojančius protų kovų vakarus su protmušių rengėju ir vedėju Mariumi Plečkaičiu. kaunozinios.lt kalbasi apie protų kovas, jų paplitimą, verslo idėją ir lūkesčius.

Kada protmušių kultūra pradėjo plisti Lietuvoje ir pasaulyje?

– Pub quiz‘ai kilę iš Anglijos. Jų datavimą galime pradėti nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Tai gana staigiai išpopuliarėjęs žanras. Kažką panašaus galima buvo stebėti maždaug po trisdešimties metų Lietuvoje, protmušius pradėjus organizuoti universitetams, tv laidų vedėjams, barams. Iki pat dabar jaučiama didelė šios netipinės pramogų sferos konkurencija. Nereikia stebėtis, kodėl dauguma protų kovų organizuojama baruose ir restoranuose: juk tai puikus būdas šiokią dieną įmušti puikią apyvartą.

Kada pradėjai organizuoti protmušius, kodėl sumąstei tai daryti?

– Pirmąjį protmušį sukūriau ir pravedžiau gal prieš penkerius metus draugų vakarėliui. Nuo tada protmušius pradėjau kurti ne per dažnai, bet periodiškai: draugų kolektyvui, darbo iškyloms, kitiems susidomėjusiems. Sumanymas kilo savo jėgas išbandžius kitų rengtame panašiame renginyje. Norėjosi tiek pabandyti parengti užduotis pačiam, tiek išbandyti kažką naujo, kitoniško. Per eksperimentus gimsta sėkmingi sprendimai, silpnesni pasimiršta, paskęsta bendrame katile. Protmušio organizavimas – tai tam tikras iššūkis, ir nebūtinai lengvas. Dažnai prie vienos protkovės parengimo tenka prasėdėti ir po tris dienas. Nesinori nusiristi iki lygio, kuriame kopijuojamos 12-os klasės istorijos vadovėlių karikatūros su Čerčiliu ir Hitleriu.

Kokia klausimų kūrimo metodologija, kaip nustatai, ar šis klausimas tiks, ar ne?

– Aš pats, kalbant ne visai rimtai, turiu šiokią tokią problemą: retai kada nustoju galvoti, taip pat mėgstu gilintis ar bent šiek tiek pabraidžioti po dalykus, kurių nesuprantu ar skyriau per mažai dėmesio praeityje. Taip pat reikia tiesiog daug skaityti, ir nebūtinai vien tik naujienas. Kokybiškose knygose paprastai gausu daugiau mažiau patikimų klodų informacijos, kurią gali perfrazavęs pateikti kaip klausimą. Nemanau, kad šiam klausimui yra koks nors nenuspėjamas ir elegantiškas atsakymas. Yra dar toks nenaudotinas žodis: žingeidumas.

Ką reiškia būti protmušio mėgėju, kokia jų kultūra, kaip dažnai žmonės juose dalyvauja?

– Pats nesu kažkoks superdidelis protmušių maniakas, manau, visiškai pakanka panašiame renginyje sudalyvauti kartą per mėnesį: kas per daug, tas nesveikia. Be to, kalbant apie protų kvizus baruose, nori nenori, tada geri alkoholį, išlaidauji, vėlai grįžti ir panašiai. Kartais nuo to pavargsti. Dėl to ir siūlau nišą, kurioje protmušis nebūtinai kvepėtų alumi ir prakaitu, nebūtinai būtų pripildytas ilgų barų pasipinigavimo ir parūkymų pertraukų tarp turų.

Aidos Januševičiūtės nuotr.

Kalbant apie protų pramogas, kaip hobį, žmonių pasinėrimas išsiskiria: yra, galima sakyti, profesionalūs protmušiautojai, per savaitę sudalyvaujantys ir trijuose protmušiuose, tačiau dažniausiai komandos mylimoje vietoje renkasi kartą per savaitę pasišvęsti proto šturmui. Yra ir grupė, dar nebandžiusių, bet iš karto nusistačiusių prieš protmušį, esą, tai laiko gaišimas. Lieka nedrąsieji, kurie kompleksuoja pasirodyti mažiau žinantys, nei draugai ar kolegos, ir tie, kurie mėgsta panašias laidas žiūrėti per televizorių, bet patys dalyvauti nesutinka nenorėdami pralaimėti ar gailėdami nervų. Štai beveik ir visos grupės.

O kokį skiriamąjį bruožą turi protmušiauti visada pasiruošę žmonės? Ar juos kas nors vienija?

– Ir taip, ir ne. Susirenka itin įvairus kontingentas. Čia sutiksi tiek vadinamųjų gykų, idealiai tiksliai žinančių kiekvieno, net ir paties nežymiausio komiksų veikėjo vardą, tiek prisiekusių melomanų, nesusikertančių vardijant visus iš eilės „Rolling Stones“ albumų pavadinimus, tiek puikių matematikų, rašytojų, fizikų etc. Taip pat dažnai komandos turi savas zavadylas, kurių tikslas – užtikrinti komandinę dvasią, galbūt kartais nusigerti ar į komandą atvesti daugiau ar mažiau seksualų papildymą.

Ar nemanai, kad iš protmušių daug nepatobulėsi, kad tai – tiesiog laiko žudymo būdas?

– Geras klausimas. Manau, apie jį yra susimąstę, jei ne visi, tai bent didžioji dalis tiek dalyvių, tiek rengėjų. Jei žiūrėtume labai redukuotai, klausimų be užmojo ir galimybės veikti komandiškai pateikimas nėra labiausiai lavinantis dalykas. Tačiau nereikia pamiršti, kad save ir dalyvius gerbiantis protmušio rengėjas tokių klausimų kiek įmanoma labiau vengia, stengiasi kurpti klausimus, kuriuos spręstų ne vien faktografinės žinios, bet ir komandinis darbas, gebėjimas mąstyti. Dėl to pasitelkiami vaizdinių asociacijų, sąsajų turai. Kad ir kaip ten, čia žaidžia ne vien klausimų kokybė, bet ir žmogaus nusistatymas, atvirumas.

Panašiai ir su stalo žaidimais. Galima ironiškai sakyti, kad juos mėgstantiems žmonėms trūksta socialinių įgūdžių, kad tik taip jie sugeba bendrauti grupelėse, panašiai kaip vartodami alkoholį. Visgi taip kategorizuoti gali tik dar labiau kompleksuoti žmonės, kurie viską mato tik balta arba juoda spalvomis. Pažįstu begalę išsilavinusių, puikiai gebančių socializuotis žmonių, kurie mėgsta tiek protmušius, tiek stalo žaidimus, tiek kartu žiūrėti filmus ir taip toliau. Tai kartu veikia ir kaip adrenalinas ir kaip konkurencingumo perkėlimas į nepavojingas zonas, kaip žaidimai.

Ar skiriasi protmušiai, organizuojami kaimuose ir miesteliuose bei didžiuosiuose miesuose? Dalyviai?

– Jeigu klausime jau iš karto sufleruojamas numanomas atsakymas, deja, turėsiu nuvilti. Mažų miestelių (kartais ir kaimų, tiesiog juose protmušiai nelabai vyksta) bendruomenių komandos mažai kuo nusileidžia vadinamiesiems liberalų rinkimų centrams. Sėkmę protmušyje lemia ne vien jaunas protas ir daug „like‘ų“ susilaukiantys ironiški „post‘ai“ apie Graužinienę ar Vėsaitę. Protmušyje naudinga turėti didelės amžiaus amplitudės komandą. Tada mažėja šansai būti išmuštiems iš vėžių kokio nors „klastingo“ turo.

Kokį geriausią ar keisčiausią klausimą yra tekę išgirsti?

– Mėgstu klausimus apie literatūrą, verslą, istoriją. Iš keistesnių – yra tekę pagal krūtinę atpažinti garsią moterį. Įdomių klausimų buvo daugybė, pavyzdžiui, priskirti kūrinį rašytojui, atpažinti aštunto ar devinto dešimtmečio muzikinius kūrinius, bet, deja, neturiu savo mėgiamiausio.

Kuo išsiskiria tavo siūloma „Plečkaičio protų pramoga“?

– Pagrinde tuo, kad ji „atvežama į namus“. Taip pat tuo, kad prisiderinu prie susirinksiančios publikos. Kalbu apie klausimų pritaikymą. Žinoma, jeigu norima klasikos ir išbandymų, tada man dar paprasčiau: tiesiog parengiu kokybišką penkių turų protmušį. Kaip minėjau kažkuriame ankstesniame klausime, į užduočių rengimą reikia žiūrėti rimtai, nevogti klausimų. Taip pat nediskriminuoju užsakovų: galiu atvykti tiek į visiškai nedidelį „namudinį“ vakarą, tiek į didelį, oficialų įmonės renginį. Likusius privalumus belieka patirti; visi mėgstame šnekėti apie save gražiau, nei yra iš tikrųjų.

Kokie „Plekaičio protų pramogų“ lūkesčiai, ko šiuo iš pažiūros komerciškai ne itin ambicingu projektu siekiama?

– Tikiu tiek diskusijų, tiek žinių perdavimo, tiek komandinės komunikacijos nauda. Panašia veikla neoficialiai užsiėmiau jau eilę metų, atėjo metas gerąją žinią paskleisti truputį plačiau. Viliuosi, smegenys vis dar seksualios.

Susidomėjusiems: https://www.facebook.com/pleckaicioprotmusiai

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: