Jau antrus metus Kaune gyvenantis ir tarptautinę politiką studijuojantis marokietis Mohamed Zakarija Belmehdi su prancūzu Pean Thibault susipažino atsitiktinai.
Nors vaikinus vienija tik tai, jog abu skirtingų aplinkybių dėka atsidūrė Kaune, šie taip pat dalijasi vieningai pozityviu požiūriu į savo patirtis Lietuvoje. Kol Zakarija sėkmingai tęsia studijas Vytauto Didžiojo universitete, praktiką studentų organizacijoje atlikęs Thibault ne tik žada sugrįžti į Lietuvą kaip turistas, čia jis norėtų tapti diplomuotu virtuvės šefu.
Abu esate sukaupę vienokias ar kitokias patirtis Lietuvoje, įskaitant bendravimą su vietiniais žmonėmis. Kaip jūsų manymu atrodo ir elgiasi tipiškas lietuvis ?
Zakarija : Sunkus klausimas, bet aš sakyčiau, jog lietuviai yra draugiški, socialūs, protingi, bet labai užsiėmę, ypatingai Kaune.
Thibault : Na, iš principo čia žmonės tiesiog nėra tokie emocionalūs. Tačiau jie verti pasitikėjimo. Žinoma merginos yra labai žavios. Visų svarbiausia, jog visuomet gali kreiptis į kiekvieną žmogų, jis atsakys ir pabandys tau padėti.
Ar turite savo mėgstamiausią vietą Lietuvoje, Kaune ?
Zakarija : Vilniaus senamiestis, Kauno senamiestis, Laisvės alėja.
Thibault : Gal ir keista, tačiau apie vietas aš tiek daug negalvoju. Daug svarbiau man su kokiais žmonėmis leidžiu laiką, jie ir padaro kiekvieną vietą nuostabia. Štai kodėl Laisvės alėjos fontanas man yra vienintelis ir nepakartojamas, jis sukelia daugybę prisiminimų.
Kaip žmonės iš mažos šalies, dažnai lietuviai patys turi tam tikrų stereotipų apie save. Dažnai mes laikomi šaltesni, sakoma, jog per mažai šypsomės. Taip pat Lietuva nėra multikultūrinė šalis, mat dauguma gyventojų joje yra lietuviai. Ką girdėjote apie Lietuvą prieš atvažiuodami, kodėl pasirinkot Lietuvą ir kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?
Zakarija : Visų pirma norėčiau paneigti vieną teiginį. Lietuva yra daugiakultūrė šalis jau nuo didžiųjų kunigaikščių laikų. Tuometu šalį sudarė etniniai lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, totoriai, žydai, vokiečiai. Jie gyveno ir gyvena kartu per amžius palikdami ką nors gero valstybei.
Štai kodėl kartais norėčiau nusikelti ir gyventi Lietuvos-Lenkijos, Abiejų Tautų Resbublikos laikais, tuo metu tai buvo vienintelė multikultūrinė, tolerantiška ir demokratiška šalis Europoje. Kalbant apie stereotipus, aš tikrai nesistengiau jais domėtis prieš atvykdamas, domėjausi tik mokslų ir laisvalaikio galimybėmis, taip pat žmonių kultūra, išsilavinimu. Tiesa, šiek tiek nerimavau dėl rasizmo ir netolerantiškumo, tačiau vos atvykęs supratau, jog lietuviai atviresni už žmones iš vakarų.
Kodėl pasirinkau Lietuvą? Dar prieš studijas pradėjau domėtis Rytų Europos ir buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis. Mane patraukė studijų programa, studentiškas gyvenimas ir kultūra. Tad pirmieji įspūdžiai buvo geri, džiaugiausi, jog esu apsuptas man patinkančios architektūros, taip pat vietiniai buvo svetingi ir draugiški.
Thibault : Lietuva man buvo nuotykis, tad prieš atvykdamas beveik nieko apie ją nežinojau. Keli lietuviai Bulgarijoje labai gražiai pristatė savo šalį, tad ir nutariau čia atvykti praktikai.
Pean Thibault asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje Kaunas laikomas ganėtinai konservatyviu miestu. Ar jums miestas ir jo žmonės buvo svetingi ir ar teko susidurti su tam tikrais kultūriniais skirtumais?
Zakarija: Man miestas pasirodė labai draugiškas. Prieš atvykdamas į Lietuvą kurį laiką gyvenau Londone ir vieninteliai draugiški žmonės jame man buvo arabai. Tačiau čia, Kaune, tiek užsieniečiai, tiek lietuviai yra be galo svetingi ir malonūs. Būtent dėl kultūrinės patirties ir norėjau čia atvykti. Man buvo įdomu išbandyti lietuviškus patiekalus, tradicinius šokius ( iki šiol šoku bent kartą per mėnesį). Taip pat džiaugiuosi patirtimi švenčiant tradicines šventes, tokias kaip nepriklausomybės diena ar Kalėdos. Studentų organizacijos ( ESN – Erasmus Student Network) organizuojamų kultūrinių vakarų dėka čia galėjau susipažinti ir su kitų šalių tradicijomis.
Thibault : Manau, jog Kaunas yra gan šaunus, čia daug studentų ir užsieniečių. Kita vertus, Prancūzijoje mes daug atviresni, pavyzdžiui, gatvėje bučiuojame merginas į skruostus sveikindamiesi. Kai pirmą kartą pabandžiau taip pasisveikinti Lietuvoje, mergina ko gero pamanė, jog prie jos priekabiauju. ( Juokiasi)
Šiais metais stereotipiškai ir taip nelaimingi lietuviai nepasitenkinimui turėjo dar vieną priežastį. Lietuvoje buvo atnaujinta šauktinių karo tarnyba ir tai sukėlė daugybę diskusijų tiek privačioje, tiek viešoje erdvėje. Ar teko apie tai girdėti ir ką apie tai manot?
Zakarija: Taip, girdėjau apie tai, mat reguliariai seku Lietuvos naujienas. Man asmeniškai šauktinių idėja nėra priimtina, laikau save pacifistu ir negalėčiau savęs įsivaizduoti metus ar dvejus praleidžiant armijoje. Galbūt todėl, kad Maroke naujokams armija yra tikra kankynė. Nuo 2006 metų privaloma tarnyba mano šalyje buvo panaikinta.
Thibault : Tiesą sakant, prieš man atvykstant mano mama buvo įsitikinusi, jog Rusija netrukus užims Lietuvą, todėl ji tikrai nuoširdžiai dėl manęs nerimavo. Jei kas nors būtų pasikėsinęs į Lietuvos laisvę, stočiau į lietuvių gretas, net jei ir vienas prancūzas negalėtų nieko pakeisti ( juokiasi). Ši šalis padarė mane laimingesnį, tad savo draugų vienų nepalikčiau. Taip pat, ši geopolitinė situacija yra jautri tema Prancūzijoje. Tačiau aš pritariu, jog tai, ką Rusija daro Ukrainoje, nėra teisinga.
Mohamed Zakarija Belmehdi asmeninio archyvo nuotr.
Zakarija, šiuo metu studijuoji tarptautinę politiką Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvoje gyveni jau antrus metus. Kas per tą laiką pasikeitė ? Ar galėtumėt įsivaizduoti save gyvenant Lietuvoje ?
Zakarija : Man tikrai patinka čia gyventi, be abejonės norėčiau gyventi Lietuvoje amžinai. Džiaugiuosi, jog čia tobulėju ir nuolat gaunu naujų patirčių, stebiu naujus dalykus.
Thibault : Galėčiau save įsivaizduoti šioje šalyje, Lietuva – pilna netikėtumų ir įdomių žmonių, nors ir reikia šiek tiek daugiau laiko, kad juos pažintum. Nors šiuo metu ekonominė situacija ir yra sunkesnė Lietuvoje, man tikrai patinka kaip sumaniai valstybė ir žmonės sugeba taupyti pinigus.
Jei galėtum Lietuvą paversti savo svajonių šalimi, ką joje keistumėt,o ką paliktumėt?
Zakarija : Man Lietuva jau yra svajonių šalis. Bet jei galėčiau padaryti kelis nedidelius pakeitimus, pasistengčiau, jog studentų organizacijos būtų atviresnės užsieniečiams, taip pat atgaivinčiau Kauno naktinį gyvenimą, šis – siaubingai nuobodus.
Thibault : O aš ko gero nieko nekeisčiau. Tiesiog pirmą kartą gyvenimą apie nieką geresnio nesvajoju, o tiesiog džiaugiuosi realybe tokia, kokia ji yra ir tuo, ką ji gali pasiūlyti.
