Animacija mažąjį žiūrovą nukelia į spalvingą pasaulį, kuriame gėris kovoja su blogiu, meilė laimi prieš neapykantą, o veikėjų širdyse skleidžiasi gerumas. Kiekvienas prisimename Walto Disney sukurtus animacinius filmukus, kurie tinka ne tik mažiesiems, bet ir suaugusiems. Nors „Peliukas Mikis“, „Antulis Donaldas“, „Gufis“ ir „Plutas“ tapo žymiomis figūromis populiariojoje kultūroje bei „Walt Disney“ kompanijos talismanais šį kartą apžvelgsime pilnametražius klasikinius Disney kūrinius.
Miegančioji gražuolė (Sleeping Beauty, 1959) – kaip ir kiekviena vaidybinė „Disney“ pasaka, taip ir „Miegančioji gražuolė“ pasižymi nuostabiais, kerinčiais ir neužmirštamais vaizdais, kuriuos labai puikiai atskleidžia spalvinga erdvė, sukurianti žymiai gilesnį rodomų scenų vaizdą. Taip pat nuostabios ir dekoracijos, puikiai atkuriančios pasakišką karalystės ir magiško miško pasaulį, kuriame gyvena paslaptingi padarai. Ragana Melaficienta, užsirūstinusi ant karaliaus ir karalienės, kad jos nepakvietė į princesės Auroros krikštynas, prisiekia, kad mergaitė įsidurs pirštą ir mirs per šešioliktąjį gimtadienį. Bet ūmioji Felisitės krikštamotė Primrouzė sušvelnina prakeiksmą savaisiais burtais: jei princesė įsidurs pirštą, užmigs šimtui metų, kol ją pažadins kilnus princas: „Tu užmigsi. Vėliau pabusi. Ir atrodys, kad tų valandų nė nebuvę.“. Šis animacinis filmukas perpina svajones ir realybę: jame už dviejų jaunuolių gyvybes kovoja fėjos, krikštamotės, Gėrio ir Blogio jėgos. Muzikinės kompozicijos būdingos studijai „Disney“, todėl pasakiškas animacijos braižas ir tonas išlaikomas iki pat galo su itin gerai parinktomis melodijomis, kurios užburia taip stipriai, kad norisi atsidurti magiškame miške ir pamatyti visą šį grožį iš arti ir savo akimis. Sunku pajusti nostalgiją tiems laikams, kai vaikiškos knygos buvo svarbiu tėvų prioritetu, norint užmigdyti savo atžalą. Juosta skirta tiek mažiesiems žiūrovams, tiek ir vyresnio amžiaus kino ir pasakų mylėtojams. Kas jau kas, tačiau būtent „Disney“ studija moka gerai suderinti savo išleidžiamus produktus bet kokio amžiaus animacinių kino mylėtojų lankytojams. Dėmesio centre atsiduria karalius ir jo gražuolė duktė, kuriai lemta sustabdyti raganos siautėjimą. Šie du personažai atspindi pačią raganą, todėl bežiūrint į juos matome nekaltai tyrą, bet tironiško požiūrio į pasaulį turinčios moters pavidalą, į kurį pavirto viena iš pagrindinių filmuko veikėjų. Šis animacinio filmo trio, kuriam akomponuoja kiti pasakiški ir ne tokie svarbūs herojai, leidžia pajusti tikros pasakos dvelksmą. ,,Miegančioji gražuolė“ tai labai nuoširdžiai papasakota istorija apie gėrio ir blogio kovą, tarpusavio nesutarimus ir tai, kad kiekviename iš mūsų giliai giliai gali slėptis tiek tamsa, tiek šviesa, tereikia mokėti atskirti, kas yra blogis, o kas – gėris.
Piteris penas (Peter Pan, 1953) – turbūt daugelis vaikystėje norėjo mokėti skraidyti, – o ir paaugus ši svajonė išlieka, nors į ją nebežiūrima rimtai. Apie niekad neužaugantį berniuką Piterį Peną prisiklausius iš antrų lūpų, man atrodė, kad Džeimso Bario knygoje gebėjimas skraidyti bus pateiktas kaip nuostabus ir sveikintinas dalykas. Anaiptol. Skraidyti gali tik vaikai, kadangi jie linksmi, nesupratingi. Legendinės sero Jameso Matthew Barrie knygos ,,Piteris Penas“ ekranizacija moko neskubėti užaugti, pasakoja apie nepakartojamą vaizduotės pasaulį ir apie nuostabius dalykus, kurie nutinka tik vaikystėje. Vieną naktį pro atvirą Londone gyvenančių Darlingų langą pas tris vaikus atskrenda žaliasis Piteris Penas. Tai stebuklingas skrajojantis berniukas, kuris neturi mamos ir negali užaugti. Jis įkalba visus tris vaikus – Vendę, Džoną ir Maiklą – keliauti į amžinos vaikystės, į Niekados šalį. Ši šalis tikrai stebuklinga: čia skrajoja tūkstančiai fėjų, piratai grasina sugauti Piterį Peną, undinės žaidžia vandens burbulais, ten netikėtai puola indėnai, kur vienas nuotykis veja kitą, o Vendė tampa mama, kurios Niekados gyventojai nėra turėję. Trumpai tariant, įvykių saloje netrūksta, – visi kažką gaudo ir nuo kažko bėga. Tik Vendi ne. Piteris Penas ją prisiviliojo į salą, pasiskundęs, kad jiems trūksta motinos, – nėr kam kelių lopyti, sagų siūti, prižiūrėti, kad visi laiku valgytų ir eitų miegoti. Štai ir užsiėmė ji šiuo žaidimu, kol kartą neatėjo į galvą, kad vieną gražią dieną tėvai gali uždaryti langą, ir jie nebegalės niekada grįžti namo. Taip, beje, atsitiko kažkada ir Piteriui Penui. Ir jis pasiliko visuomet vaiku – o kad tarsi amžinai gyvendamas, neįgautų gyvenimiškos patirties, autorius suteikė jam savybę užmiršti. Kiekvieną neteisybę Piteris priima kaip pačią pirmąją, bet ji jo nesendina, nes po kiek laiko pamirštama. Apskritai, Piteris pamiršta labai daug ką, tik ne gėrėtis savimi. Autorius dvejopai į jį žiūri – ir žavisi jo drąsa, gal net kiek pavydi amžinos vaikystės, ir smerkia dėl atsainaus požiūrio į draugus, nesupratimo. Bet kaipgi tėvai, kurie visą tą laiką liūdi dėl išskridusių vaikų? Nuotykių, atradimų ir sapnų pasaka „Piteris Penas” – tai klasikinis ,,Disney“ studijos pasakojimas apie berniuką, kuris negalėjo užaugti, bei mergaitę, kurios tėvai reikalavo, kad ji suaugtų dar būdama vaikas. Šioje pasakų saloje, kur nebegalioja suaugusiųjų pasaulio taisyklės, o vaikai amžinai lieka jauni, filmo herojai pradeda naują stebuklų ir netikėtumų kupiną gyvenimą. Filmo metu neapleidžia jausmas, kad balansuojame tarp sapno ir tikrovės, tarp vaikystės ir dabarties. „Piteris Penas” įkūnija tai, kas gražiausia šiuose visiškai skirtinguose pasauliuose. Kas žino, gal Piteris Penas iš tiesų gyvena tarp mūsų?
Šimtas vienas dalmatinas (One Hundred and One Dalmatians, 1961) – drabužių modeliuotoja Anita ir kompiuterinių žaidimų kūrėjas Rodžeris susipažįsta savo augintinių dalmatinų, Perditos ir Pongo dėka, įsimyli vienas kitą ir neužilgo susituokia. Jų augintiniai susilaukia palikuonių, kuriuos pavagia Anitos vadovė Kruela De Vil, kad iš jų kailiukų galėtų pasisiūti sau unikalų paltą. Perdita ir Pongas, padedami Anglijos gyvūnų karalystės, vyksta ieškoti ir išgelbėti savo vaikus. Šis animacinis filmukas sukurtas, Dodie Smith’s romanu, turinčiu tą patį pavadimą. Knygos autorius Smiths visada turėjo viltį patraukti ,,Disney“ studijos dėmesį ir tai jam pavyko. ,,Disney“ studija užduotį parašyti istoriją pavedė Bill Peet. Tai buvo pirmas kartas kai ,,Disney“ studijai istoriją parašė vienas žmogus. Juostoje ypač žavi profesionaliai ir išraiškingai sukurti veikėjų kostiumai (daug vertas vien Kruelos De Vil paveikslas). Filmuko kūrėjai pasistengė, kad pažiūrėti būtų į ką – spalvingi veikėjai, šunų ,,mišrainė“ ir pan. Viskas daryta taip, kad vaikams netektų nuobodžiauti. Pats knygos autorius pripažino, jog filmuke iliustracijos atsiskleidė dar labiau ir ryškiau nei jo knygoje. Dažnai tėvai klysta, norėdami vaikus apsaugoti nuo rūsčios tikrovės. Iš tiesų pasakų baisumai padeda mažiesiems suprasti, kas jų laukia gyvenime ir kad daugelio bėdų priežastis esame mes patys, ar mus supantys blogi žmonės. Šis animacinis filmukas mus išmoko nepasitikėti blogais žmonėmis ir nepakliūti į spąstus.
Dama ir valkata (Lady and the Tramp, 1955) – meilė suartina nepaisant socialinės priklausomybės, meilė suartina nepaisant to ar esi žmogus, ar gyvūnas. Meilė visus suartina. Taip ji suartino ir du žavius šuniukus, nepaisant to, kad jie priklauso skirtingiems sluoksniams. Šis klasikinis ,,Disney” studijos animacinis filmas pasakoja apie šunytę, išauklėta kokerspanielė, vardu Dama, džiaugėsi aprūpintu gyvenimu, kol vieną gražią dieną jos šeimininkai susilaukė vaikelio. Visų numylėtoji Dama netikėtai atsidūrė gatvėje. Čia miela šunyte ėmė rūpintis nekilmingas mišrūnas, prisistatantis Valkata. Valkata gyvena šia diena, gardesnio kąsnio laukia prie itališko restorano durų ir gelbėja draugus iš nuožmaus šungaudžio furgono. Vis dėlto labai skirtingi šuneliai susidraugauja ir drauge bando išsilaikyti pavojų kupiname mieste. Šiame animaciniame filme, atskleidžiama viena romantiškiausių meilės istorijų. Svarbiausiems Walt Disney ilgametražiams filmams būdingas humoras, natūralistis piešinys, veikėjai – sužmoginti gyvūnai. Vienas romantiškiausių klasikinių „Disney“ studijos animacinių filmų. Gatvėje atsidūrusios kokerspanielės ir mišrūno meilės istorija mums primena, kad meilei nėra svarbi socialinė klasė. Taip pat primena ir gerai žinomą tiesą, jog mes pasidarome atsakingi už tą, su kuo susibičiuliaujame. Beje, garsusis epizodas, kuriame italų virėjas vaišina Damą ir Valkatą lėkšte spagečių, vėliau buvo ne vieną kartą parodijuojamas vaidybiniuose filmuose. Taip pat viena žymiausių filmo vietų, kai Valkata nusiveda Damą į savo mėgstamiausią itališką restoraną, ar greičiau į skersgatvį už restorano. Ten, skambant ,,Belle Notte“ dainai, jie kramsnoja tą patį spagetį, kol visai netikėtai pasibučiuoja. Tai romantiškiausia filmo vieta.
Dumbo (Dumbo, 1941) – paties Volto Disnėjaus sukurta istorija apie maža drambliuką Dambo, kuris gyvena cirke ir kenčia patyčias dėl labai didelių ausų. Tačiau šis drambliukas svajoja skraidyti. Ar jam pavyks? Pažiūrėkite šią šiltą ir gražią pasaką, kurią pamėgo viso pasaulio vaikai. Joje skamba nuostabios dainos ir muzika. Filmas sukurtas pagal rašytojos Helen Aberson ir iliustruotojo Harold Pearl to paties pavadinimo knygą. Cirko savininkui atnešamas naujagimis drambliukas. Jis yra kitoks nei visi. Dėl itin didelių ausų visi ima vadinti jį Dumbo ir jaunėlis priskiriamas klounų grupei. Tačiau šis drambliukas gali kur kas daugiau! Naudodamasis savo didžiulėmis ausimis Dumbo geba skraidyti. Deja, jis turi tik vieną tikrą draugą – peliuką Timotį – tikintį drambliuko talentais. Ar pavyks išskirtinius sugebėjimus pademonstruoti ir kitiems bei išvengti nuolat lydinčių pašaipų? Šis nuostabios muzikos kupinas filmas buvo apdovanotas Oskaru ir Kanų filmų festivalio šakele. ,,Disney“ kompanija mums parodo, jog norint sulaukti sėkmės, galima žaisti stiliais, maišyti pasakas su mitais, parodijuoti, bet svarbu išlaikyti jų esmę. Svarbu auklėti, truputį gasdinti ir įdėti į tą kūrybą visą širdį. Taip, kaip elgėsi mūsų protėviai, kurdami pasakas savo vaikams, kad palengvintų jų kelionę per gyvenimą ir padėtų geriau suprasti pasaulį ir save. Ši pasaka turi ir gilesnę mintį, kurią suprasite, tik ją pažiūrėją.
Alisa Stebuklų šalyje (Alice in Wonderland, 1951) – Nuo pat 1865-ųjų metų ,,Alisa Stebuklų šalyje“ yra viena mėgstamiausių viso pasaulio vaikų pasakų, tačiau savyje talpina kur kas daugiau. Visą tą laiką (jau beveik pusantro šimto metų) viso pasaulio suaugusieji žavisi rašytojo fantazija, kurios vedinas šį savo pasakojimą L.Kerolis pavertė neišsemiamu alegorijų, simbolių ir paslapčių lobynu. „Alisa Stebuklų šalyje“ – istorija pasakojanti apie mažos mergaitės Alisos nuotykius. Vieną dieną, nuobodžiaudama sode, Alisa netikėtai pamato kalbantį Baltąjį Triušį. Negana to, jis dar dėvi liemenę, kurioje guli laikrodis. Nusprendusi šį gyvūną pasekti, mergaitė patenka į keistą ir įdomų, tačiau kartu sudėtingą pasaulį, kuriame susipažįsta su įvairiausiais veikėjais bei patiria daugybę nuotykių. Keistos veikėjų ypatybės, netikėti įvykiai bei greita jų eiga pritraukia žiūrovo dėmesį ir sukuria stebuklingą pasaulį. Šis kūrinys įkvėpė daugybę kitų literatūros, dailės ir kino kūrėjų. Iš pažiūros vaikiška pasaka, iš tiesų tampa groteskiška satyra, kritikuojančia ne tik griežtą Viktorijos epochos vaikų auklėjimą, bet, pasitelkus absurdiškus personažus, pašiepiančia visuomenės ydas. Dar įdomiau tai, kad praktiškai kiekviena nauja karta, veikiama vyraujančių aktualių filosofinių ar socialinių idėjų, šį kūrinį interpretuodavo savaip. Turbūt nieko keisto, kad ši knyga sulaukė virš dvidešimties kino ir televizijos ekranizacijų. Iš pažiūros vaikiška pasaka, iš tiesų tampa groteskiška satyra, kritikuojančia ne tik griežtą Viktorijos epochos vaikų auklėjimą, bet, pasitelkus absurdiškus personažus, pašiepiančia visuomenės ydas. ,,Disney”studija kurdama, šį filmuką išsiskyrė savo stilistika (pateikė stilistinį pokytį), todėl filmas neliko nepastebėtas. Tiems, kurie tikėjosi klasikinės istorijos ekranizacijos, laikantis knygos siužeto ir rašytojo nustatytų personažų ribų, tą ir gavo, be jokių didesnių nukrypimų.
Pelenė (Cinderella, 1950) – vaikų animacijos klasika, puikiai atpažįstama ir šiandien, nors sukurta daugiau nei prieš 60 metų, kai spalvota animacija dar tik pradėjo užkariauti pasaulį. Klasikinė pelenės istorija apie gražioje karalystėje su tėčiu ir mama laimingai gyvenusią princesę. Jos laimė baigėsi, kai mirė mama ir tėtis vedė baisią, piktą pamotę. Šioji atsivedė ir dvi piktas dukras Drizelą ir Anastasiją. Jos skriaudžia, užgaulioja princesę. Kai kartą dukros iškeliauja puoton, Pelenę aplanko jos krikštamotė fėja ir išpuošia šventei. Susipažinusi ir pašokusi su princu Pelenė išskuba namo, nes po vidurnakčio visi burtai baigiasi. Ši klasikinės pasakos ekranizacija televizijoje 1951-aisiais už įspūdingą muziką buvo nominuota trims Oskarams. Amerikos filmų institutas „Pelenę“ pripažino vienu geriausių ir visų mėgstamiausių Disnėjaus kompanijos sukurtų filmų ir vienu geriausių Amerikoje sukurtų animacinių filmų. Sukūrus „Pelenę“ ,,Disney“ studijos gamyba atsigavo. Atsigręžta į senąsias vertybes ir vėl imta įrodinėti, kad animacija yra gyvybingas ir reikalingas žmonėms žanras. Pelenės ir Princo santykių vystymasis puikiai atspindi šiuolaikinį pasaulį, kuriame dominuoja grožio kultas. Žmonės pamiršta, jog net ir angliukas, kai jį gerai apdirbti, gali tapti neįkainojamu deimantu. Režisierius kelis kartu tai pabrėžia šiame filme, todėl Pelenės misija turi gana asmeninę potekstę visoms merginoms, kurių neįvertina vyrai, matantys vien tik išorinį grožį. Tradiciškai, kas metus studija „Disney“ dovanoja savo žymiausioms animacinėms pasakoms naują kvėpavimą, ir tuo pačiu nudžiugina milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Visgi ne kiekvienas iš mūsų yra matęs klasikinius „Pelenė“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Miegančioji gražuolė“, „Ozo šalies burtininkas“ animacinius filmukus, ypač, jeigu kalba eina apie šiuolaikinius vaikus, kuriems 2D piešta animacija nepadaro jokio įspūdžio. Studija vėl bando prikelti savo žymiuosius pasakojimus, o kartu su jais sudomina šiuolaikinį žiūrovą, kuris galbūt po vieno arba kito filmo peržiūros pradės domėtis ankstesniais, studiją iškėlusiais darbais.
Pinokis (Pinocchio, 1940) – Walto Disney animacijos klasika, kuri jau 70 metų žavi visą pasaulį. Ši piešta muzikinė pasaka apie garsųjį Pinokį iš Italijos pelnė dvi Oskaro statulėles, ir tai buvo pirmasis Walto Disney filmas, įvertintas Oskarų komisijos. 2008-aisiais Amerikos filmų instituto rinkimuose ,,Pinokis“ buvo pripažintas antru geriausiu animacijos filmu istorijoje (po „Snieguolės ir septynių nykštukų“). Dailidė Džepetas svajoja, kad jo išdrožtas medinis berniukas Pinokis atgytų, ir fėja senuko norą patenkina, bet įspėja medinuką, kad jei jis nori tapti tikru berniuku, jis turi būti doras. Kartą pakeliui į mokyklą Pinokis sutinka sukčius – lapę ir katiną. Šie prikalbina medinuką pasirodyti lėlių teatre. Čia jis pelno didelį susižavėjimą, bet praranda laisvę. Ar pavyks grįžti pas Džepetą, atskirti blogį nuo gėrio ir tapti tikru berniuku? Pirmiausia, filmas nors ir skleidžia pasakišką atmosferą ir turi klasikinį istorijos pamatą, tačiau bendras vaizdas priartinamas prie tikrovės, tiksliau, magiškos tikrovės, kurioje dominuoja ryškios spalvos ir prašmatnios dekoracijos, tas iš karto nudžiugina akis ir leidžia pasinerti į tikroviškumu dvelkiantį vaikystės pasaulį. „Pinokio“ pasaulį, kurį mes taip puikiai žinome ir prisiminame iš vaikystės. Filmas, kaip ir visos klasikinės pasakos, turi stiprų ir pamokantį moralą, jog net ir maži stebuklai sugeba atnešti didesnę laimę už didžiausius pasaulio turtus, o melas kaip visada sunaikina žmogų tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Bembis ( Bambi, 1942) – kai pievose brėkšta vaiskus rytas ir gimsta nauja gyvybė, prasideda nesenstanti Bembio istorija. Miško glūdumoje stirniukas Bembis žengia pirmuosius netvirtus žingsnius ir su draugais triušeliu Trepsiu ir šešku Gėle trokšta pažinti naująjį pasaulį. Ieškodami nuotykių jie slidinėja ant ,,kieto“ vandens, dūksta, laksto po mišką ir susipažįsta su visais jo gyventojais. Lydimas išmintingos draugės Pelėdos, jaunasis princas daug sužino apie meilę, netektį ir apie gyvenimą. Walto Disney kino kompanija 1942 metais, per Antrąjį pasaulinį karą, pristatė klasikinę istoriją apie mažajį stirniuką Bembį. Dėl susiklosčiusių aplinkybių žiūrovų dėmesį ši juosta pelnė šiek tiek vėliau, tačiau kritikai dar 1943 m. nominavo „Bembį“ net trims Oskarams. Šis kūrinys simboliškai perteikė to laikmečio sunkumus. Gražiame miške gimsta mažas smalsus stirniukas Bembis. Jam viskas įdomu ir nauja, tačiau mažylis nežino, kad girioje tyko ir daug pavojų. Bembis turės išmokti išlikti gyvas, turės susidraugauti su miško gyventojais ir sekti tėčio – visų stirnų vado – pėdomis. Ateis pirmoji stirniuko žiema. Ieškodama sūnui ėdalo bus nušauta Bembio mama. Mažylis liks vienas, ir tai bus jo didžiausias gyvenimo išbandymas. Juostos siužetinės linijos pateikimas vystomas nenuobodžiai, o ir pats istorijos kitimo procesas įtraukia ir nepaleidžia iki pat finalinių titrų, todėl už juostos montažą atskira padėka. Taip pat galima pagirti garso montažą, kurio įtaka svarbiausiose juostos vietose atnešė daug įtampos, džiugesio ir kartu liūdesio.
Snieguolė ir septyni nykštukai (Snow White and the Seven Dwarfs, 1937) – 1934 m. Walt Disney susikvietė kelis pagrindinius savo komandos narius ir paskelbė savo norą bei planus sukurti pirmą pilnametražį animacinį filmą. Nepaisant pajuokos ir nesupratimo, iš beveik visos tuometinės kino pramonės, Walt nepasidavė ir įgyvendino savo idėją, sukūrė „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Prieš tai išleisti „Pavasario deivė“ (1934) ir „Senas malūnas“ (1937) buvo eksperimentinė aikštelė pirmiesiems naujų technikų bandymams. Šie animaciniai filmai buvo pirmieji įtraukę tokias technikas kaip realistiniai žmogaus paveikslai, specialieji efektai ir filmavimas naudojant daugiaplanę kamerą. „Snieguolės ir septynių nykštukų“ išleidimas „Disney“ kainavo 1,4 mln. dolerių. Laimei, jis atsipirko, filmas tada uždirbo 38 mln. dolerių. Tai buvo daugiausiai uždirbęs filmas istorijoje, kol po dviejų metų buvo išleistas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind). Iš „Snieguolės“ filmuko surinkti pinigai leido „Disney“ animacijos studijai persikelti į naują vietą: Buena Vista gatvę Berbanke (Kalifornijoje), studija ten yra iki šiol. Epinis animacinis filmukas privers naujai pažvelgti į legendinę brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei atskleis naują šios pasakos viziją. Nemari gėrio ir blogio kova, aštrūs pojūčiai, nuotykiai, ir, žinoma, meilė kino ekranuose. Graži ir geraširdė princesė Snieguolė žavi visus, išskyrus vieną – savo pavydžiąją pamotę – karalienę. Kai stebuklingasis veidrodis paskelbia, jog Snieguolė – gražiausia iš visų, ji privalo sprukti į mišką, kur gali pasislėpti nuostabiuose septynių nykštukų: Čiaudaliaus, Gudruolio, Linksmuolio, Miegaliaus, Drovuolio, Kvailelio ir Niurzglio, namuose. Tačiau ir ten karalienė apgaule priverčia Snieguolę paragauti užkerėto obuolio. Tik stebuklingas tikros meilės bučinys gali išgelbėti visų mylimą gražuolę! Pasaka, pilnas šešėlių ir vos apčiuopiamų prasmių bei nuojautų vaikystės ūkanų pasaulis, kuriančiam žmogui dažnai tampa ta stebuklinga erdve, kurioje gali skleistis slapčiausios fantazijos ir atsivėrimai.
