Viena dviveidiškiausių žmonių grupių, bandančių nusigriebti absoliutaus teisingumo įvaizdį – šeimos gynėjai.
Sunku būtų atrasti tokių, kurie galėtų neigiamai atsiliepti apie šeimą. Šeima simbolizuoja idilišką gyvenimą, kiekvienas turime asmeninį kontekstą, kuriame ją įsivaizduojame. Daugelis (beje, mano nuomone, visai taikliai) vadina ją valstybės pamatu. Nesimato, kad reikėtų ginti šeimą nuo priešų. Niekas netrukdo kurti šeimas, ardo jas ne kažkokios paslaptingos grupuotės (dažniausiai – asmeninės ydos ir paklydimai). Nereikia jų ginti ir nuo valstybės. Blogiausiu atveju, galima reikalauti šeimoms lengvatų ar konkrečios valstybės paramos.
Diskusijoje tie aršūs gynėjai pripažins, kad jie gina ne pačią šeimą, o šeimos sampratą. Tradicinę šeimos sampratą. Mat iš šios sampratos kyla pamatinės vertybės, o galiausiai ir visa valstybė. Puiku, pasakysiu aš. Man taip pat rūpi šeimoje bręstančios vertybės ir pilietiškumo ugdymas.
O nuo ko jūs ginate tas šeimos vertybes? Nuo visokių kitokių šeimos sampratų, atsakys man jie, turėdami galvoje homoseksualias šeimas ir bandydami atskiram svarstymui perkelti vienišų mamų, tėvų, senelių ir kitus kontekstus.
O kaip jie puola jūsų sampratą? Jie nori ją „išplauti“, paversti save lygiateisiais! O ar jie nėra lygiateisiai Lietuvos piliečiai? Na taip, yra, bet šeima vadintis jie negali! Negali vadintis kodėl? Nes jie ne šeima! Kokia šeima be vaikų!
Bet ir nevaisingos poros neturi vaikų. Na, jiems nedavė Dievas, jie negali, ir tiek. Bet tai vis tiek vyro ir moters šeima.
O tai kas jums yra šeima? Skirtingos lytys, gebėjimas reprodukuotis?
Ne, tarsite man jūs. Tai rūpestis vienas kitu, auklėjimas, vertybių diegimas.
Puiku, visa tai gali daryti bet kokios formos šeima. Ne, homoseksualai negali, nes jie gyvena iškrypusį gyvenimą! Grąžinsite mane prie reprodukcinio klausimo jūs, preziumuodami, kad iškrypėliais juos paverčia tariamai neteisinga lytinio gyvenimo forma.
Formos klausimas šeimos supratimui visiškai nesvarbus. Šeimas mes kuriame, ardome, lipdome iš gabaliukų, atrandame šeimos narius ir juos prarandame. Jei ko ir išmokau iš savo šeimos, tai supratimo, kad visus skirtumus – amžiaus, lyties, pasaulėžiūros, religijos ir dar tūkstančius kitų gali nugalėti vienijantis faktorius, noras rūpintis žmogumi ir aukoti savo interesus vardan kito.
Jei jau ginate šeimos sampratą, tai jūs stovite prieš mano ką tik išdėstytą skirtumų derinimo, tolerancijos ir meilės artimui koncepciją su savo nykiu vyro ir moters biologiniu paveikslu, kuris neturi jokio didesnio vertybinio pagrindo nei fiziologiniai skirtumai.
Šios tariamai teisingos ir tradicine vadinamos sampratos gynėjai mato šeimą kaip plytą. Jie nepripažįsta, kad net jų šeimos egzistuoja įvairiausi skirtumai, kuriuos tenka derinti, nugalėti išmokti susitaikyti su tuo, kad ne visi esame sukurti lygūs, iš to paties molio ar medžio gabalo, pagal tą patį paveikslą. Būtent šiuo požiūriu šeima ir yra valstybės pamatas – gebėjimas suderinti skirtumus, išmokti būti vieningiems, gerbti vienas kitą ir neatstumti, kad ir kokioje blogoje situacijoje būtume.
Štai tokią šeimos sampratą ir dera ginti, talpinančią joje visus, kurie gerbia vienas kitą ir aukojasi, vardan aukštesnio intereso ir savo bei kitų gerovės.
Originalus įrašas tinklaraštyje Paulius Gritėnas
