Kas kartą pagavęs save norintį apsilankyti picerijoje, ar pamatęs gatve praeinančią juodbruvą ar šviesią šarmingą moterį mintyse regiu žvilgsnišką žuvį nuo mylimosios.
Bet pakalbėkim apie picas. Pavyzdžiui, žinau, kad italai baisisi lietuviais, kad šie picos grožį paskandina baltajame spermos pusbrolyje. Arba šiandien valgydamas „Pas Romano“ išvydau, kaip romusis savininkas smagiai savotiška lietuvių kalba nuvijo pastoviai visus terorizuojančią tyrelės veido babcę; juk žinot ją? Noriu pasakyti, kad picinių naratyvų yra daugiau nei norų Žemėje, tačiau turime išsirinkti vos vieną. Ir žinot, koks jis bus? Aišku, kad „PizzaToGo“!
„PizzaToGo“ Kaune jau ne tokia ir naujiena. Pirmąkart teko apsilankyti gal prieš metelius, vilgant prepartinį suktinį. Sužavėjo picos skonis ir pati esatis: ta pica su mumis bendravo kaip koks mielas šuo, vizgindama savo salotas ir švelniai kramsnodama mūsų lūpas savo pikantišku padažu… Po pirmojo karto šią piceriją įsidėjau į kišenę kaip kokį dantų krapštuką: suprask, nežinai, kada prireiks.
Bėgant laikui, „PizzaToGo“ eksperimentavo ir keitėsi: nebeliko kubelių, pradėta prekiauti naujomis maisto rūšimis, žadami kaip lytinė liga Kaune plintantys mėsainiai. Vis dėlto, ar bus savitesni nei „Talutti“, ar pakankamai pajėgūs praspirti saldžiarūgštį „Ryšių kiemelis 837“ kandidatą, ar pigesni nei „RePUBlic“ linksmuoliai? Na tegu kepa tuos burgerius, tada ir žiūrėsim.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Dėl ko „PizzaToGo“ vertėtų lengvai paperti subinytę – sriubų mėginau tik vieną kitą, tačiau kažko transcendentinio burnoje nepajutau. Nors sriubų porcijų dydis pakankamai įspūdingas, aplanko abejonė, ar joms nėra teskiriamas trečiaeilis dėmesys, ar tomato pasta neužpildo didesnios dalies aštriojo mėsiško dubenėlio. Belieka tikėtis, kad mėsainių toks likimas neištiks. Tuo tarpu kalbant apie picas, jos vis dar nedorai puikios, o padažas intriguojančiai išskirtinis – lengvas ir paslaptingas. Anekdotų mėgėjai – galąskit liežuvius.
Kitas dalykas, kuris ne kartą suerzino: na koks gi tu baras, kokia tu kavinė ar picerija, jei neleidi atsiskaitinėti kortele? Mokėčiau už picą tuos 50 ct daugiau, jei tik būtų atsiskaitymo ne grynaisiais galimybė, o dabar jauties kaip kokiam vis dar turgaus žydėjimo laikus išgyvenančiame Kirgizstane (ok, atsiprašau minėtos šalies, o L. W. Man į kaktą paleidžia teorinę kulką).
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Trečias nemalonus dalykas (o skaičius „trys“ – nors ir simbolinis, tačiau pakankama mažas) – kartą buvo įžeista vieno kliento savivertė. Klientas primiršęs, kad neaptarnaujama kortele, pritrūko keturių litų, pažadėjo juos kaip mat sugrąžinti, tačiau jo teigimas buvo priimtas abejojančiomis akimis, o nuėjus iki bankomato ir grįžus, padavėja išties prasitarė, kad sulaukti jau nebesitikėjo, taip pat ši netikra žinia buvo pasiekusi ir kitų klientų ausis. Sutinku, kad „iš po vakarykščio“ ne visada atrodai kaip agurkėlis (o nejau jie išties tokios puikios išvaizdos; gal kiek gašloki?), tačiau jei jau lendi į bendrą „maklę“, kažin ar verta, jai tik įpusėjus, pravirkti gausiomis ašaromis.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 4 Rinkitės picas! Kitko nebūtina. Na nebent hipiškosios „fritz-kola“.
Aplinka: 3 Nesu lankęsis kitoje veikiančioje (bent svetainės fb taip liudija) picerijoje Šančiuose, tačiau Vilniaus gatvės šviesulėliui pritrūksta elementaraus ploto, o vidus nėra kažkuo ypatingas, kad jame norėtųs „mirkti“ nedorai bujojančią pavasario dieną.
Aptarnavimas: 4 Nepaisant ekscesiuko, kurį aprašiau aukščiau, vsio v poriadke, kaip dabar turbūt itin nemadinga ir net neleistina! sakyti. Mergaitės stengiasi, o tai ir yra svarbiausia. Gal kol kas kalti esame patys: nepasitikėjimą suponuoja nelemtos dviračių vagystės, teršiančios tautos kraują, nelyg, smėlis venose.
Verta apsilankyti: 5 Tikiu, kad picą visi karts nuo karto sušniojate. O gerų picerijų Kaune ne tiek ir daug, ne tiek ir daug…
Galutinis įvertinimas:
