Rusijos galios žaidimus Europoje galima pažaboti ne Energetine sąjunga, kuri priklausomybę nuo vieno tiekėjo pakeistų kitais tiekėjais, o vystant atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, įsitikinusi Europos Parlamento (EP) Žaliųjų/ELA politinės frakcijos bendrapirmininkė, į Rusijos “juodąjį sąrašą” įtraukta Rebecca Harms (Rebeka Harms).
Jos nuomone, siūloma Energetinė sąjunga nesprendžia pagrindinių problemų – Europos Sąjungos priklausomybės nuo išorės tiekėjų.
“Jeigu mes tiesiog pakeisime tiekėją ir labiau koncentruosimės šiek tiek į Norvegiją, bet daugiausia į Vidurio Rytų valstybes ar Šiaurės Afrikos šalis, kuriam laikui tai pagerins situaciją, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje sistema nepasikeis”, – interviu BNS sakė R.Harms.
Pasak šią savaitę Vilniuje viešėjusios EP Žaliųjų lyderės, Kremlius siekia nustatyti, kas Rusijoje gali diskutuoti apie santykius su ES. Būtent todėl, jos nuomone, kritikuojantieji Kremlių nebegali patekti į šalį. Jos nuomone, siekdama didesnės ES vienybės dėl Rusijos, Vakarų Europa turi geriau suvokti Rytų Europos ir Baltijos valstybių istoriją.
– Beveik neįmanoma kalbėti apie Rusiją, bet nekalbėti apie energetiką. Vienas iš siūlomų bendradarbiavimo būdų su Rusija yra Energetinė sąjunga, tačiau prieš savaitę viename interviu teigėte, kad šis planas yra pasenęs.
– Problema yra turinys. Kai Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pasiūlė Europos Energetinės sąjungos įdėją, aš plojau labai garsiai, nes matau tai kaip pagrindinį kelią toliau nuo Rusijos galios žaidimų Europoje, turime tapti labiau energetiškai nepriklausomi. Bet manau, kad jeigu tai suveiks, mes turime panaudoti visas technologines galimybes. Jeigu mes tiesiog pakeisime tiekėją ir labiau koncentruosimės šiek tiek į Norvegiją, bet pagrinde į Vidurio Rytų valstybes ar Šiaurės Afrikos šalis, kuriam laikui tai pagerins situaciją, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje sistema nepasikeis.
Šiuo metu mes turime didžiulį iššūkį tarptautinei bendruomenei – visuotinį atšilimą. Daugelyje ES šalių turime problemų su oro kokybe. Tad yra kelios priežastys žengti į inovatyvius energetikos modelius, trumpai tariant, Europos Sąjunga buvo sukurta pagal anglies ir plieno sutartis ir branduolines sutartis. O dabar mes vėl turėtume pasirašyti tokias pamatines sutartis, susitelkti į ateities technologijas, kaip atsinaujinantys energetiniai šaltiniai, energijos taupymas, jos efektyvumas, nes tai tikrai turėtų įtakos.
– Tačiau Energetinė sąjunga padėtų bent jau trumpuoju laikotarpiu santykiuose su Rusija, o atsinaujinantys šaltiniai yra ilgalaikė perspektyva.
– Nematau, kad tai yra tokia ilgalaikė perspektyva. Vokietijoje energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių po Fukušimos padidėjo. (…) Šiuo metu jie yra konkurencingas energijos šaltinis. (…) Atominės jėgainės negali konkuruoti su atsinaujinančiais šaltiniais. Jeigu atsiranda lūžis technologijos, pasidaro lengva jas kurti.
Problema yra pereiti iš vienos sistemos, kuri yra labai centralizuota, į kitą, labiau decentralizuotą atsinaujinančių šaltinių sistemą, bet tai įvykdoma ir jeigu mes dabar vėl apsispręsime anglies ar iškastinio kuro naudai, tuomet tos investicijos tęsis iki 2050-2060 metų ir mes neturėsime jokių šansų pasiekti savo klimato kaitos tikslų. Aš atstovauju kuo didesniems pokyčiams. (…) Tai ilgas procesas, bet procesas turėtų prasidėti jau dabar, ne po 2050 metų. Nežinau, kodėl politikai elgiasi taip bailiai, kai kalbama apie sprendimus, palaikančius inovatyvias mūsų turimas technologijas.
– Tačiau, pavyzdžiui, Lietuvoje biržoje viena kilovatvalandė elektros kainuoja apie 4 centus, bet vėjo gali kainuoti iki 8 centų, o saulės – iki 15 centų. Atsinaujinantiems ištekliams vis dar reikia subsidijų.
– Naujos technologijos niekada neateina be subsidijų. Iš pradžių atsinaujinantiems ištekliams reikia subsidijų, tačiau jie yra tokie efektyvūs, ypač vėjas ir saulės jėgainės. Galbūt subsidijos tam tikru momentu galėtų dingti. Bet tuo pačiu visos kitos subsidijos turi dingti. Europoje egzistuoja subsidijos angliai, atominė energija niekada negyvavo be subsidijų ir visos atominės jėgainės gauna valstybių garantijas, tad joms reikia subsidijų statybai.
-Kalbant apie efektyvumą, kaip manote, kodėl nepavyksta jo išjudinti?
– Požiūris vis dar yra toks, kad elektra nieko nekainuoja arba yra pigi. Tiesa ta, kad elektra niekada negali būti pigi, jei ji pigi – kažkas yra negerai ir kainos grįš vėliau. Pažvelkite, pavyzdžiui, į branduolines atliekas (…) ir jų laidojimą Lietuvoje. Tai kainuos daug pinigų ir bus apmokėta iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad pigi elektra visad turi paslėptų sąskaitų. Pigi elektra yra pagrįsto efektyvumo ir taupymo strategijos priešas.
– Esate vadinamajame Rusijos juodajame sąraše. Ar esate informuota, kodėl į jį patekote?
– Kai man buvo neleista patekti į Rusiją pernai rugsėjį – aš buvau pirmoji Europos Parlamento narė, kuriai uždrausta atvykti į Rusiją – praleidau valandų valandas oro uoste ir neturėjau informacijos dėl konkrečių priežasčių.
Po penkių valandų oro uoste atėjo su Rusijos užsienio reikalų ministerija dirbęs žmogus, kuris atnešė man pasirašyti dokumentą, kad esu informuota, jog esu nepageidaujama Rusijoje ir bet koks bandymas patekti į šalį bus laikomas nusikaltimu. Po to jis mane lydėjo į lėktuvą ir paklausė: “ponia Harms, jūs žinote, kodėl taip nutiko?” Pasakiau, kad ne, nežinau. Ir jis paklausė manęs, ar jūs prašėte sankcijų, ar jūs kritikavote Rusiją dėl Krymo? Pasakiau, kad taip. “Tuomet žinote, kodėl jūs nepageidaujama Rusijoje”. Tad viskas paprasta ir turbūt tai yra tiesa.
– Taigi, jūs patekote į “juodąjį sąrašą” dėl savo požiūrio į Rusiją?
– Man nepatinka “juodasis sąrašas”. Tai jau sakiau savo kolegoms, man daug prasmingiau būtų tęsti mano kelionę per Baltijos šalis į Rusiją ir diskutuoti ir su Rusijos piliečiais apie tai, kaip aš matau situaciją Kryme ir Donbasem, ir ko aš tikiuosi, kurdama geresnius santykius tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Bet negaliu. Kai kurie kolegos sako, kad tai garbė – būti sąraše. Garbė yra būti Ukrainos draugu. Būtų daug geriau, jei būtų gyva ir atvira diskusija su Rusijos gyventojais.
Problema yra ta, kad Putinas savo sąrašu nusprendė, kam leidžiama diskutuoti Rusijoje ir kam ne. Jis išskiria tuos, kurie yra kritiški jo strategijai, ypač Europos Parlamente. Tad tai nepriimtina.
– Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad ji didžiuojasi tuo, kad jos patarėja užsienio politikos Jovita Neliupšienė yra tame sąraše. Kaip suprantu, jūs šitaip netraktuojate?
– Aš sakyčiau, kad didžiuojuosi tuo, kad nuo snaiperių atakų Maidane, nuo Krymo aneksijos ir nuo baisaus karo Donbase pradžios, mes, europiečiai, sugebėjome sutarti dėl bendros pozicijos, sugebėjome, nors ir nenorint kai kuriems Vakarų politikams, susitarti dėl sankcijų. Dabar aš matau reakcijas ir didžiuojuosi dėl to, ką mes padarėme, bet pats sąrašas nėra tai, kuo, mano nuomone, reiktų didžiuotis.
– Jūsų nuomone, ar įmanoma normali diskusija su Rusija, jei sudarinėjami “juodieji sąrašai” ir žmonės, kritikuojantys Rusiją, negali į ją patekti?
– Aš pritariu EP prezidento Martino Schulzo (Šulco – BNS) mintims. Jis sakė, kad mes nesutinkame, jog Putinas spręstų, kas gali būti oficialiose Europos Parlamento delegacijose Rusijoje ir kas ne, todėl nebebus jokių oficialių delegacijų, kol “juodasis sąrašas” egzistuos. Tačiau kita vertus, jei žmonės nori atvykti į Briuselį, mes pasirengę juos priimti ir diskutuoti su jais, tad mes neužveriame durų.
– Kaip vertinate Europos Sąjungos vienybę, kai sprendžiami klausimai dėl Rusijos?
– Kol kas tarp ES Vakarų ir Rytų tai vyko gerai. Taip pat tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų, nes jie iš esmės turi skirtingus požiūrius į situaciją ir pokyčius Rusijoje, Kremliuje. Tačiau kol kas – laikau sukryžiavusi pirštus – viskas vyko daug geriau nei tikėjausi, nes priklausymas nuo rusiškų dujų ir naftos yra labai didelis ir nėra lengva susitarti dėl sankcijų. Politinis Rusijos suvokimas dar labai skiriasi, bet aš tikiuosi, kad kitoje Vadovų Taryboje Europos lyderiai susitars dėl sankcijų ir susies jas su Minsko susitarimo vykdymu.
Mums reikia įpareigojančio ir skaidraus ryšio, kad rusai galėtų suprasti: jeigu išpildysime tai, po kuo pasirašėme ar dėl ko sutarėme Minske, galėsime grįžti į normalią padėtį su ES.
– Žvelgiant iš Lietuvos ir Rytų Europos pozicijų, kartais atrodo, kad Vakarai iki galo nesupranta Kremliaus, todėl ir atsiranda skirtingi požiūriai.
– Pažvelkite į savo šalį Lietuvą, pažvelkite į Baltijos valstybes. Mes čia esame pirmųjų trėmimų iš Baltijos šalių į Sibirą minėjimo dieną. Aš manau, kad dar nėra pakankamai žinių apie šią praėjusio amžiaus istorijos dalį šioje žemyno dalyje. Tad šios “juodosios skylės” Vakarų europiečių atmintyje pasekmė yra nesupratimas arba nepakankamai gilus realios situacijos supratimas.
Jeigu kalbėsi su olandu, prancūzu ar vokiečiu apie Baltijos šalių gyventojų baimes, jie sakys: dėl ko tai? Taip nutiko todėl, kad Vakarai koncentravosi tik į vokiečių nusikaltimus, nacių sistemą, holokaustą, politinių priešininkų trėmimus, Antrąjį pasaulinį karą ir Hitlerio agresiją. Bet, akivaizdu, jie pamiršo apie Molotovo-Rebientropo paktą, kuris Stalinui ir Hitleriui leido sukurti galimybę Baltijos valstybių aneksijai.
– O kaip pakeisti situaciją Vakaruose?
– Istorija yra svarbi. Praeitis yra ateities prologas. Tai iškalta akmenyje priešais nacionalinį archyvą Vašingtone. (…) ES negali būti stabili, jei Europa giliau nesuvoks istorijos apie tai, kas praėjusiame amžiuje vyko visame žemyne. Taigi, praeitis, mūsų istorija yra pagrindas šiam nuostabiam, bet trapiam projektui – Europos Sąjungai – funkcionuoti. Ir tai, kad Putinas su savo aplinka taikosi į Europos Sąjungos stabilumą – ne tik Donbase – jis nori destabilizuoti europiečius ir jų mąstymą apie Bendriją, tai reiškia, kad dabar dar svarbiau nei bet kada išmokti mūsų praeities pamokas.
– Dėkoju už pokalbį.
