Kai dabartinis mano darbo stalas stovėjo senelio miegamajame, ant jo būdavo padėtas VEFas, įjungiamas tik vėlai vakarais. Vėlai, nes vaikai tuo metu jau turėdavo miegoti. Šiokių tokių laisvių griežtoje dienotvarkėje įgijau tik po 1990-ųjų, tad iki šiol Romo Sakadolskio nežinojau.
Daugelis mūsų greičiausiai turi panašią istoriją. Kodėl ją čia pasakoju? Prisipažinsiu – rašyti apie Pasivaikščiojimus su Romu Sakadolskiu yra kvailiausias užsiėmimas pasaulyje. Visų pirma todėl, kad per šį pusvalandį apie mūsų visuomenę buvo pasakyta daugiau, nei per visus 23 nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos metus. Visų antra todėl, jog tai buvo pasakyta tokiu būdu, kad niekas to nepadarys geriau už patį Romą. Gerai, kad tai gali būti pakartota – dar kartą paspaudus Žiūrėti video ekranėlyje.
Kiek kartų žiūrėjau, tiek teko pripažinti, kad šitą pusvalandį galima nusakyti žodžiais orus, subjektyvus (asmeniškas), laikinas. Be to kažkur aplink sukasi sąvokos neklaužada, smalsus ir atsakingas. Man patinka jų derinys. Romas Sakadolskis yra patyręs lyg koks senas jūrininkas, bet atviras pasauliui lyg vaikas. Rodos, jis yra laisvas žmogus. Tai mane įkvepia.
Nors tokios pretenzijos ir neturi, šitie Pasivaikščiojimai veikia kaip geras meno kūrinys.
Monika
