Kino filmo "Lošėjas" kadras

Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ pasakoja neįtikėtiną istoriją, kuri akimirksniu tampa be galo artima kiekvienam žiūrovui. Komercinių filmų gausa, į kino teatrus subūrusi lietuviško kino išsiilgusias minias, įrodė, kad šalies kino pramonė atsigauna, na, o Igno Jonyno trileris pretenduoja patenkinti net ir didžiausio snobo skonį.

Istorija pasakoja apie vidutinį lietuvį: tą, kuris dar neišvažiavo laimės ieškoti Danijos fermose; tą, kuris po kolūkių griuvimo praėjus geram dvidešimtmečiui, vis dar aria kaip jautis. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, kuris aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns.

Filmo režisierius kartu su filosofu Kristupu Saboliumi scenarijų juostai rašė ketverius metus: „Prieš kurdamas pasakiau sau, kad kol neturėsiu geros temos, filmo nedarysiu. Kino menas yra per daug brangus malonumas – negaliu kurti filmų vien tam, kad patenkinčiau savo ego. Jei to imiesi, turi tai daryti labai atsakingai“, – sakė Ignas Jonynas. Žiūrint filmą matyti, kad kiekviena smulkmena kruopščiai apgalvota: kiekvienas kadras pasakoja savą istoriją, kiekviena detalė nuo žaidimo figūrėlės iki veikėjo žvilgsnio pateikiama tinkamu metu, ir tai ne tik prikausto prie ekrano, bet ir priverčia pajausti transliuojamą emociją.

Kino filmo “Lošėjas” kadras

Režisierius teigia norėjęs sukurti tarpinį variantą tarp festivalinio ir komercinio kino, apie sudėtingus dalykus kalbėti paprasčiau: „Tai, kas dabar kuriama Lietuvoje yra labai skirtinga. Vyrauja labai didelė takoskyra tarp vieno ir kito pobūdžio filmų. Aš norėjau surasti trečią kelią – kurti intriguojančius filmus, nagrinėjančius aktualias, sudėtingas temas, šiuo atveju – moralinį pasirinkimą, bet kurti taip, kad būtų pakankamai atraktyvu žiūrėti. Nes kalbėti su savimi, su nedidele auditorija galima ir savo namų virtuvėje“.

Kino filmo “Lošėjas” kadras

Būtent moralės tema labiausiai įtraukia stebint veikėjų pasirinkimus. Sprendimai, kuriuos priima filmo herojai, priklausomai nuo žiūrovo individualios asmenybės, gali būti šokiruojantys, kraštutiniai arba neišvengiami. Svarbiausia, kad siužetui plėtojantis, norom nenorom išnyksta ta moralinė bedugnė tarp to, kas anot visuotinės normos, yra bloga ar gera. Nejučia šypseną sukelia veikėjo džiaugsmas dėl mirusio ligonio, ar diskusija, kokio lažybų statymo nusipelno mirštanti nėščia moteris. Galiausiai vidinė Vincento kova užverda ir žiūrovo galvoje, provokuojančiai kylant klausimui, kaip korupcija persmelktoje sistemoje elgtumeisi pats? Kurie iš aplinkinių tau taptų savais, o kurie svetimais? Kiek žiaurus galėtum būti svetimų atžvilgiu, kad išgelbėtum tau brangius žmones? Kaip teigia filmo režisierius: „Tai ir yra esmė, kad kiekvienam iš mūsų kyla išsigimėliškų minčių, tokių dalykų, kurie peržengia įprastas moralines normas, idėjų, apie kurias garsiai nenorime kalbėti“.

Kino filmo “Lošėjas” kadras

Kažkur, tarp etinių dvejonių ir postsovietinės tvarkos griuvėsių, iškyla ir paprastas žmogiško artumo troškimas. Ieva (Oona Mekas) tampa Vincento gyvenimo šviesuliu, atskleidžiančiu švelniąją vyro pusę. Nors pati veikėja, pakliuvusi į perpuvusios sistemos spąstus, yra priverčiama kvestionuoti savo moralines nuostatas, tuo pačiu gvildenant opius moters egzistavimo šiuolaikinėje, vis dar patriarchalinėje visuomenėje, klausimus. Neišvengiamai išryškėjęs skirtumas tarp tinkama ir netinkama suvokimo, kaip nevaldoma grandininė reakcija priverčia veikėjų gyvenimus nekontroliuojamai suktis, o žaidimui įsibėgėjus – sustoti be galo sunku.

Daugelyje Europos festivalių teigiamų įvertinimų susilaukęs filmas, Lietuvoje į savo premjerą kvies tik po pusmečio. Teises platinti Igno Jonyno filmą įsigijo Italijos, Prancūzijos, Čekijos, Slovakijos, Turkijos kino platintojai.

Verdiktas 10/10

Stulbinamas operatoriaus darbas privers ne tik pajausti pyktį, neviltį, džiaugsmą, ironiją, bet ir užuosti žalio lietuviško miško kvapą ar mintyse įbristi į balzganą Baltijos jūrą. Režisieriui pavyko preciziškai atvaizduoti tai, ką jaučia kiekvienas lietuvis, kasdien klaidžiodamas tarp sovietmečio paminklais tapusių pilkų daugiabučių ir lygiai taip pat žaisdamas moralinį žaidimą, jau senai supuvusiuoje sistemoje.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: