Grupės "Interpol" fb.com paskyros nuotr.

Gyvuojantiems jau beveik 20 metų, Interpolams nereikia nieko įrodinėti. Tai grupė, kuri parodė naujai klausytojų kartai post-punk ir garage rock žanrus, kurie, padedant bendražygiams The Strokes, Yeah Yeah Yeahs bei The National, šovė į alternatyvios muzikos topus praeito dešimtmečio pradžioje. Tai kolektyvas, kuris sugeba išlaikyti savo dvasią netampant „dar viena roko grupe“.

Interpol pradžia siekia 1997-uosius, nors pasaulis apie juos sužinojo tik kito dešimtmečio pradžioje. Pavadinimas Interpol negimė iškart – kai keturi vaikinai pradėjo groti kartu, grupė pavadinimo neturėjo išvis. Nors jų paklausyti ateidavo nemažai klausytojų, neturint grupės vardo žmonės paprasčiausiai nežinojo, kaip surasti grupę, tad buvo nuspręsta pasivadinti Las Armas, vėliau The French Letters ir tik tada išsirinktas dabartinis pavadinimas.

Grupės vokalistas, dainų autorius ir gitaristas – Paul Banks, gimęs 1978 metais Didžiojoje Britanijoje. Kaip didžiausius savo muzikinius įkvėpimus jis įvardina Nirvana ir Pixies, sukėlusius revoliuciją alternatyviojo roko scenoje. Banks nebuvo vienas iš grupės įkūrėjų – groti jį pakvietė Daniel Kessler (gitara), kuris pradėjo Interpol su Greg Drudy – būgnininku, palikusiu grupę prieš debiutinio albumo išleidimą.

Be veiklos su Interpol, Paul Banks 2009-aisiais išleido albumą „Julian Plenti Is… Skyscraper“ po pseudonimu Julian Plenti.

Interpol dažnai lyginami su Joy Division – legenda jau virtusia grupe, laikoma post-punk pradininkais. Šio žanro pradžia – aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sankirta, kai pradėta judėti nuo trankiojo punk link eksperimentinės muzikos, inkorporuojančios ir su roku nesusijusius žanrus, tokius kaip elektronika, disco, avangardas. Dainų tekstai tapo labiau apolitiški (arba bent mažiau anarchiški), dainų autoriai įkvėpimo sėmėsi iš moderniojo meno bei literatūros. Būtent iš post-punk gimė gotikinis rokas (The Cure), jis prisidėjo ir prie New Wave atsiradimo – viena iš svarbiausių šio žanro grupių buvo New Order, kurią sudarė iširusių Joy Division nariai.

Turbūt negalima paneigti, jog Interpol buvo stipriai paliesti post-punk judėjimo. Jų staccato artikuliuojamas bosinės gitaros skambesys, harmonizuotos gitaros partijos ir Ian Curtis stiliaus monotoniškas baritonas vos išgirdus siejasi su aštunto-devinto dešimtmečio alternatyva. Šį stilių Interpol puoselėja jau nuo pirmojo albumo „Turn on the Bright Lights“, išleisto 2002-aisiais. Šis 11 dainų šedevras guli daugelio melomanų fonotekose. Nuo albumo pradžios su reverberuotų gitarų prikimšta daugiasluoksne „Untitled“ iki paskutinės, nostalgiškosios „Leif Erikson“ nedingsta post-punk dvasia, kuriai nutilus sunku neįsijungti albumo dar kartą. Akivaizdu, kad panašiai manė ir kritikai, ir gerbėjai, įsigiję daugiau, nei pusę milijono albumo kopijų. Kai kurie kritikai ne tik įvardino albumą geriausiu tų metų debiutu, bet ir įvertino jį kaip svarbiausią to dešimtmečio albumą.

Antrasis grupės darbas, išleistas po poros metų, parodė pasauliui, kad Interpol nebus vieno albumo grupė. „Antics“ pardavė dar daugiau kopijų, o grupė, tuo metu jau žinoma pasaulyje dėl sėkmingojo pirmo studijinio darbo, gavo galimybę apšildyti U2 ir The Cure šių grupių turų metu.

Įdomu, kad albumo įpakavime grupė pridėjo morzės abėcėlės žinučių, kuriose buvo užslėpti dainų pavadinimai.

Po 4 metų pertraukos pernai Interpol išleido savo penktąjį albumą. Nors pastaruoju metu darosi gana populiaru savo muziką maišyti su elektronika, dažnai padarant skambesį labiau prieinamu plačiajai auditorijai (ką pastaraisiais metais daro Coldplay bei Muse), Interpol ši tendencija greičiausiai nelabai priimtina. Grįžusi su „El Pintor“, kuris dažnai įvardinamas kaip geriausias Interpol albumas nuo 2004-ųjų „Antics“, grupė išlaiko savo pirmines idėjas, tačiau sugeba pasikeisti pakankamai, kad netaptų vienu iš ant laurų užmigusių kolektyvų.

2010-aisiais iš Interpol pasitraukė Carlos Dengler – bosistas, grojęs su grupe nuo pat pradžios. Tai taip pat prisidėjo prie skambesio pokyčių, sutapusių su Paul Banks kūrybiniu bloku. Susidūręs su problema, kad nebepavyksta parašyti naujų gitaros partijų, jis paėmė bosinę gitarą, kuri pralaužė ledus ir grupė sukūrė dainą „Anywhere“, vėliau atsidūrusią albume.

Pirmasis albumo singlas – „All The Rage Back Home“, kurio juodai-baltas minimalistinis klipas peržiūrėtas virš 5 milijonų kartų.

Taip pat skaitykite: „The Tiger Lillies” – ekstravagantiškasis britų trio

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: