Artėjant šventėms nutarėme pakalbinti dažnus mūsų miesto svečius, vienus savičiausių lietuviškos muzikos atlikėjų, jau beveik ketvirtį amžiaus buriančių ištikimą gerbėjų armiją. „Miesto pokalbiuose“ vieši Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius.
Stebint jūsų muzikinę karjerą susidaro įspūdis, kad laikotės kiek nuošaliau nuo viso to nuožmaus industrinio verslo Lietuvoje, bandote eiti savo keliu. Ar taip yra todėl, kad pačios žaidimo taisyklės, būtinybė eksponuoti privatų gyvenimą, konfliktuoti su kitomis „garsenybėmis“ nėra priimtina, ar tam yra kitos priežastys?
Aistė.: Taip jau buvo nuo pradžių, kad einame ten, kur veda mūsų pačių kūrybinės mintys. Tad ir esame nišoje, kurią patys susikūrėme. Joje galime sau leisti kiek kitokias taisykles, ir nežaisti pagal „privalomas“ industriniam verslui, kaip Jūs pavadinote.
Kaip jums, pakankamai jautriems ir imliems įspūdžiams žmonėms, sekasi gyventi šalyje, kur televizijos ekranai nenutrūkstamai transliuoja kriminalinius įvykius, kaimynų vaidus, puikavimąsi nešvariai uždirbtais pinigais, o statistinio piliečio savaitgalis apsiriboja išvyka į Akropolį, Megą ar kitą vartojimo rojaus švetovę? Patogiai jaučiatės krašte, kuriame interneto įžymybė Katinas paniurėlis visiškai niekuo neišsiskiria iš minios?
Rokas.: Nemanau, kad kitų šalyse per komercinių televizijų ekranus plūstantis šlamštas kuo nors ypatingai skiriasi. Ir džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių televizijos apskritai nežiūri. Mes šio „gėrio“ atsisakėm jau prieš kokius penkerius metus ir gyvenimas tikrai tapo šviesesnis.
A.: Žmogus, ieškodamas bendraminčių ir atsirinkdamas, gali susikurti aplink save tokią erdvę, kuri jam artima, ir negyventi peršamo gyvenimo.
Jūsų muzikoje, ypač ankstyvuose albumuose labai daug šviesos, atvirumo ir kažko tokio, ko tikriausiai nepavadinsi naivumu, greičiau nuoširdaus, pasaulio nesugadinto žmogaus pozicijos. Ar bėgant metams, susiduriant su asmeniniais skauduliais, civilizaciniais visuomenių virsmais bei lūžiais nejaučiat kažką prarandantys? Juk kinta ne tik aplinka, jūs patys bet ir „Skylės“ klausytojai?
R.: Manau, kad esminės mūsų nuostatos nepasikeitė. Ir toliau bandom kirsti „skylę“ į šviesą, į kažkokį kitokį įdomesnį, spalvingesnį pasaulį. Ir apskritai manau, kad didžiausias Lietuvos priešas yra tamsa šalies viduje. Ir kuo daugiau bus šviesių žmonių, tuo geriau visi gyvensime.
A.: Gal nevadinčiau to „kažko praradimais“ – suprantu kitimą kaip neišvengiamybę, nes juk visa juda, kažkur rangosi, vingiuoja tolyn. Kaip tik – nubyra neesminiai dalykai, randasi aiškumas. Tame judėjime daug ir atradimų…
Sunku įsivaizduoti labiau lietuviškesnę muziką nei tą, kurią galima išgirsti Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertuose. Koks jūsų požiūris į tautiškumą, patriotizmą, šaknų ieškojimą XXI a.?
R.: Aš manau, kad bandymai laidoti lietuvius ir Lietuvą yra per daug ankstyvi. Mes esame žymiai stipresni nei kartais patys sau atrodome, ar mums bandoma įteigti. Formaliu požiūriu taip, mes lyg ir prarandam kažkokias lig šiol buvusias formas, esam susiskaldę, bet gilesniame lygmenyje mes esam tarsi pati slapčiausia masonų organizacija, kritiniu metu beremianti vienas kitą.
A.: Bet kita vertus, sąmoningumas tapatybės klausimu nepakenktų – ar aš priimu dalykus iš kitų kultūrų aklai, ar suvokdamas kas tai yra ir rasdamas jiems tinkamą vietą savo asmeniniame pasaulyje… jei kalbėtume apie tautiškumą – man asmeniškai labai padeda aiškus suvokimas, kad esu lietuvė. Tai sau pripažinti – tarsi tuo pačiu ir priimti visą tradiciškai susiformavusią vertybių sistemą. Man svarbu, kad šie dalykai, apie kuriuos kalbame, būtų suvokti kaip turtinantys ir puošiantys pasaulį, atskleidžiantys jo įvairovę, o ne kaip kokie skaldymo įrankiai.
Kokią reikšmę Jūsų kūryboje turi mitologija ir pagonybė, kas verčia domėtis tokiais daugybę dulkių sluoksnių užklotais dalykais?
R.: Man asmeniškai tai yra neišsemiamas įkvėpimo kūrybai šaltinis. Tai žadina vaizduotę, skatina susimąstyti. Tai kartu ir kažkokios pamestos ar prarastos savasties paieškos. Tačiau man nepatinka, kai šia korta imama naudotis, kaip antivakarietiškumo simboliu.
Albumas „Broliai“ bei vėliau sekusios dainos skirtos palaikyti mūsų brolius ir seseris Ukrainoje ženklina jūsų kaip kūrėjų neabejingumą istoriniams ir politiniams įvykiams. Kaip apibrėžtumėte patriotiškumo, pilietiškumo sąvokas?
R.: Aš manau, kad be didelių lozungų svarbiausia būt pilietiškai, visuomeniškai aktyviems. Nereikia organizuot revoliucijos, užtenka išlįst iš urvo ir suorganizuot gražią šventę savo kaimynams, susiburt, pažint vienas kitą, padainuot, ištiest pagalbos ranką. Ne keikt, o tiesiog paimt ir padaryt kažką gero, nesiekiant asmeninės naudos.
Daugelis stebėdami įvykius Rusijoje dėl visko kaltina Vladimirą Putiną, jo Kremliaus komandą ir propogandinį žiniasklaidos aparatą. Bet kaip su tais milijonais su viskuo sutinkančių gyventojų, kurie mielai patiki jiems brukamais melais, puikuojasi „stojančia nuo kelių“ didybe?
A.: Nežinau, kaip jaučiasi didžiulės valstybės piliečiai – galbūt pernelyg pasitikintys savo vedliais, užliūliuoti supervalstybės didingumo idėjos, gal ir matantys kad kažkas ne taip, tačiau kaip iš to išlipti?.. Suprantu tik, kad mes visi, gyvendami savo mažoje Lietuvoje, neturime teisės būti neveiklūs, nemąstyti, neatsirinkti, neparodyti ir neginti savo pozicijos. Neprižiūrimos pievos juk taip greitai užeina Sosnovskio barščiais…
Ar mes, lietuviai, teisingai suvokiame ir vertiname laisvę, nepriklausomybę? Ar mūsų pastangos kurti savo valstybę yra pakankamos?
A.: Na pastangų tikriausiai niekada per daug nebūna. Bet aplinkui matau nemažai nuoširdžiai ir su meile savo šaliai triūsiančių žmonių – kiekvienas savo lopinėlyje, ir bendras vaizdas, žiūrėk, ne toks jau ir prastas… O šiaip taigi visi esam žmonės paprasti, su asmeniškumais ir silpnybėm, ir kartais sunku susivokti – netobuli gi sutvėrimai – bet reikia kažkaip stengtis pakelt nosį aukščiau ir matyt plačiau.
Kokios mintys kyla stebint savo bendraamžius šiandieninėje Lietuvoje? Kaip sekasi tiems, kurie į aktyvų visuomenės gyvenimą įžengė iškart po 1990-jų?
R.: Negaliu kalbėti už visus, bet bent jau mus supančių bendraamžių rate aš nematau kažkokių neigiamų tendencijų, atvirkščiai – žmonės gyvena pakankamai aktyvų ir pilnavertį gyvenimą, augina vaikus, yra pilietiškai aktyvūs.
Kaip „Skylė“ ruošiasi šventiniam laikotarpiui, Kalėdoms?
A.: Labai smarkiai ruošiamės švęsti – o švęsime koncertuodami. Keletą mėnesių repetuojame vientiso siužeto kūrinį „Saulės kelionė“, repetuoja ne tik grupė, bet ir choras „Gentis“, tad nori nenori Kalėdinį džiugesį papildys dar ir malonus premjerinis jaudulys. „Saulės kelionė“ per Kalėdas, kai saulė pasiekia grįžimo tašką – tai jau trečia saulės padėtis dangaus skliaute, kurią pažymėsime koncertu. Daug metų ruošiame pavasario ir rudens lygiadienių koncertus. Prie šių dienų prisirišome, nes norėjosi kad koncertai nebūtų šiaip sau, o turėtų atramą, susijusia su mūsų kūrybine pasaulėžiūra. Be abejonės, šių datų minėjimas yra ir senosios mūsų gamtinės kultūros atgarsis.
Mėginate įnešti šį tą naujo į lietuvių švenčių tradicijas. Ko klausytojai gali tikėtis eidami į jūsų kalėdinius „Saulės kelionės“ koncertus?
A.: Taigi ką ir norėtųsi padaryti – pakviesti žmones kartu su visa šeima pakilti nuo Kalėdinio stalo ir pratęsti šventimą dalyvaujant koncerte. Tai siejasi su tuo, ką sakėm anksčiau – būkime tarp žmonių, bendraukime, kartu pasitikime grįžtančią saulę. Klausytojai gali tikėtis šviesaus, jaukaus ir spalvingo muzikinio pasakojimo apie Saulės žygį per visus zodiako žvaigždynus. Greta šios pagal Juditos Vaičiūnaitės poetinius tekstus sukurtos fabulos tekės ir folklorinė mūsų krašto žmogaus, žvelgiančio į didingą Saulės ratą, linija.
Ko palinkėtumėte KaunoZinios.lt skaitytojams, o ir visiems Lietuvos gyventojams artėjančių švenčių proga?
R.: Artėjančių švenčių proga norėčiau palinkėti prasmingo buvimo su savo artimaisiais, tokio buvimo kurį vainikuoja daina, jaukumas ir laimina grįžtanti saulė.
A.: Su meile žiūrėti į savo artimą, ir į tolimą žmogų. Pasistengti suprasti ir užjausti. Atšvęsti!
